Veidai, istorijos, detalės

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Galvojant apie karą

...F. Ugurlu: Nuoširdumas - pagrindinė natūralumo sąlyga...

Vieną dieną ir vėl galvojau apie karą... Kas priverčia žmones imti į rankas ginklą, taikytis į kaimyną, šauti?.. Iš kur kyla tokia stipri neapykanta kitam žmogui?.. Ir dėl kokių priežasčių įmanoma atimti gyvybę tam, su kuriuo vakar gėrei vyną?.. O kas gimdo žmonių žiaurumą apskritai?..

"Žiaurumas - tai sielos aklumas, jeigu tu žiaurus kito žmogaus atžvilgiu, tu niekuomet neįžvelgsi tiesos apie jį", - tarsi paslaptingais nematomais kanalais išgirdęs mano svarstymus, netyčia vieną tvankų vakarą sako man sutiktas Fachri Ugurlu, nuogą karo tikrovę matęs azerbaidžaniečių rašytojas.

Jis tiki, kad karas - tai ištrypta žemė, kurioje griūna moralinis teisingumas, o kariaujantis nieko nežino, nenori žinoti nei apie save, nei apie priešininko pusę; žino tik viena: aš turiu išgyventi, priešas - turi būti sunaikintas. Tokiam atitolimui nuo moralės ir teisybės pakanka vien persismelkti minėtąja mintimi.

"Atkreipkite dėmesį: karas visuomet remiasi melagingais argumentais, net tuomet kai vykdomas Dievo vardu, sugalvojamas jis ne dėl amžinų, aukštų tiesų, o dėl kasdienių, žmogiškų troškimų...", - tikina mane inteligentiškas, įdubusių tamsių akių vidutinio amžiaus vyriškis.

Dar jis tiki, kad karas - tai patologinė natūralaus troškimo įsitvirtinti pasekmė. Karas - ne kas kita, kaip bandymas įsikurti hegemonijos soste prieš tai ištrypiant amžinas moralės normas. Karas - klaida, pati baisiausia ir neatleistina. Karas - tai
troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o mums pasaulis reikalingas gyvas. Tai klaida, kuri tampa mirtina nuodėme. Ir kelias į nuodėmės atleidimą - ne bausmė, o jos pripažinimas ir suvokimas - kuris pats savaime ir yra didžiausia bausmė.

Karas, pasak Fachri Ugurlu, - pasaulio organizmo agresija prieš pasaulio sielą.

Medžiotojas myli gamtą, jis taip pat iš dalies taikos ieškotojas, bet tuo pačiu ir jos trikdytojas. Yra žavėjimasis laisvu paukščiu, sklendžiančiu dangaus mėlynėje, o yra žavėjimasis pašauta antimi. Karas - gigantiška, grandiozinė medžioklė. Nusikalstama medžioklė.

"Prievarta nieko negali atimti iš moralės, mat jos kelias niekada nesusikerta su moralės keliu. O neapykanta negali virsti meile, žiaurumas - širdingumu, pyktis - dalyvavimu; nėra tokio mechanizmo, kuris paverstu vienas kitu. Mes gi tiesiog
turime pasirinkti arba vieną arba kitą. Ką jūs pasirinksite e priklauso tik nuo jūsų?", - ir gilūs vingiai aukštoje rašytojo kaktoje dar labiau išryškėja.

... Karas - tai galingiausias silpniausiųjų ginklas. Karas - tai troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o juk mums jis reikalingas Gyvas, sakau sau eidama namo ištuštėjusiomis vakarėjančio Tbilisio gatvėmis.

2010 m. liepos 28 d., trečiadienis

Užrašai iš Irano

.. ES sankcijomis baudžiamas žvėris ne toks baisus, kaip jį piešia..



Kol oficialusis Teheranas svaidosi su likusiu pasauliu ir jo institucijomis įvairiomis sankcijomis, garsiais ir griežtais grasinimais bei stengiasi pergudrauti vieni kitus diplomatiniais žaidimais, žmonės Irane jaučiasi ramiai. Didžioji dauguma domisi politika ir nepritaria savo valstybės vadovams. Ir drąsiai kalba apie tai.

Šioje šalyje, kurioje vienintelėje pasaulyje aukščiau visų įstatymų ir tarptautinių susitarimų veikia šariato teisė, iš tiesų yra daug jėgos. Tačiau žmonės išmoko gyventi su ja ir ją apeiti. Taip, Iranas skiriasi nuo kitų valstybių, tačiau mūsų baimės akys per didelės, o mūsų žiniasklaida piešia tikrai per daug juodą ir per baisų Irano paveikslą. Kelios savaitės keliaujant po šią Azijos valstybę apvertė jos paveikslą galvoje aukštyn kojom.

Čadros ir uždrausti filmai

„Palaidais plaukais vidury mečetės aikštės Teherano centre? Drąsu, drąsu“, - pradėjo juoktis persė Mariam, kai pakilęs vėjas nupūtė nuo mano galvos skarelę, pagal Irano įstatymus privalėjusią slėpti mano plaukus. Pasimetusi ėmiau chaotiškai ją rištis atgal. Tuo metu pro šalį ėjusi juodai nuo galvos iki kojų apsirengusi religinga pagyvenusi moteris sustojo šalia ir ėmė jausmingai berti farsi kalbos žodžius. Galvojau, jog ji mane koneveikia, tačiau Mariam staiga pradėjo garsiai kvatotis ir linksmai atsisveikinusi su moteriške trumpai išvertė:

„Jai taip pat labai nepatinka šitos skaros, chidžabai ir čadros. Net būdama išties religinga ji iškeikė mulą (musulmonų dvasinį vadovą), sakydama, kad prievarta ir draudimais nieko gero nepasieksime, o valdžia yra netikusi ir kvaila. Ir ji nuoširdžiai tikisi, kad auganti karta greitai subręs ir pakeis santvarką valstybėje.“

Apskritai, Irane privalomas čadras ir hidžabus moterys nešioja tik gatvėse, o namuose jas nusiima. Ilgi ir palaidi drabužiai, privalantys paslėpti moters kūno linijas nuo vyrų akių, per pastaruosius kelerius metus tapo siauresni, atsirado dirželiai, išryškinantys liemenį, skaros vos dengia galvos pakaušį, o rankovės sutrumpėjo vos ne iki alkūnių, nors turėtų siekti plaštakas. Be to, moterys šoka ir dainuoja, nors tai yra uždrausta. Tiesa, kol kas tik namuose.

Be to, persai noriai bendrauja su užsieniečiais, keliauja po savo šalį, studijuoja, beveik visi jaunesnės kartos atstovai laisvai bendrauja angliškai. Jie siekia išsilavinimo ir yra geri savo amato specialistai.

„Ir mes nepamirštame tų, kurie kalba apie laisvę, - rodydama mums uždraustą jauno perso režisuotą filmą sako jaunutė Haurie. – Apskritai, jaunimas nėra religingas. Taip, valstybė reikalauja, kad tikėtum, kad paisytum religijos dogmų, kad būtum paklusnus, tačiau vis daugiau žmonių tampa ateistais. Gatvėje tu nešioji tą skarą, tačiau tik tiek. Mes, jaunimas, mėgstame gerus filmus ir muziką, mes skaitome geras knygas. O juk visa tai dažniausiai būna uždrausta. Tačiau tokia sistema ilgai nebegyvuos. Žmonių baimė mažėja, o nepasitenkinimas esama padėtimi ir valstybės vadovų vykdoma politika didėja“.

Dvilypis gyvenimas

Irane visi gyvena du gyvenimus. Vieną viešą gatvėje ir darbe, kitą privatų – namuose. Tarsi ištraukti iš G. Orwello „1984-ųjų“ šiuolaikinio Irano gyventojai pradeda ieškoti atsakymų. Šioje senų tradicijų šalyje žmonės namuose praleidžia pakankamai daug laiko. Jie žiūri kabelinę televiziją, naršo internete, ir nors socialiniai portalai „Facebook“, „Skype“, „Twitter“ yra uždrausti ir filtruojami, daug kas apeina taisykles ir naudojasi jais.

“Tad valdžios siekis mus uždaryti, neleisti galvoti, ir prikimšti vien sau naudinga ir reikalinga informacija dabar jau nebepasiekiamas. Žmonės čia mąsto. Daugelis yra prieš branduolinius mūsų šalies planus. Ir Vakarai mums nėra priešas. Apskritai, mano galva, tai, ką sako ir kuo grasina Vakarų valstybėms mūsų vadovai yra daugiau propaganda nei realūs veiksmai. Toks žodžių karas. Žinoma, nenoriu, kad į mano valstybę ateitų kokie amerikiečiai ir pradėtų įvedinėti savo tvarką kaip Irake. Tačiau nematau nieko blogo, jei pradėtume ir vėl derėtis su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Tautomis. Tikiu, kad galima taikiai išspręsti konfliktą“, - siurbčiodamas popiečio arbatą mintimis dalinosi ant kilimo rytietiškai susirangęs persas Fardinas.

Pasak jo, po 1979-aisias Irane įvykusios Islamo revoliucijos šalis išgyveno religijos atgimimą ir sužydėjimą, tačiau tai nepasiteisino. Įvesti draudimai ir apribojimai iš pradžių tik piktino žmones, o dabar visa tai jau liejasi per kraštus. Ir kas svarbiausia, griežta islamiška rykštė atbaidė nuo tikėjimo. Daugybė žmonių nustojo apskritai melstis. Ir dabar islamas Irane dažniausiai yra tik politikos dalis ir gražus viršelis.

Stereotipai

Vos tik pagalvoji apie Iraną - prieš akis iškyla pasaulio žiniasklaidos priemonėse piešiama šalis: „viena pavojingiausių pasaulyje“, „teroristų savižudžių gimtinė“, „policinė ir pikta“, „branduolinė“... O iš tiesų, ši didžiulė Artimųjų Rytų valstybė viduje daug liberalesnė ir gyvesnė, nei gali pasirodyti panaršius interneto platybėse, paskaičius laikraščius ar pasižiūrėjus televizijos programas.

„Salom. Iš kur jūs esate? Užsukite arbatos. Ką galvojate apie Iraną?“ – kiekviename mieste užsieniečius pasitinka besišypsantys persų veidai. Jie noriai bendrauja, priima į svečius, pasakoja apie savo šalį, dalinasi mintimis apie valdžią ir labai džiaugiasi į šalį atvykstančiais užsieniečiais. „Juk nesame tokie baisūs, kaip apie mus šnekama. Dabar jūs pamatę ne tik mūsų senovinę gražią kultūrą, bet ir žmones galėsite pasakyti savo šalyje, kad mūsų bijoti nėra ko ir mes tokie patys kaip ir jūs“, - kalba jie.

ES sankcijos

* Savaitės pradžioje Europos Sąjunga (ES) Iranui paskelbė iki šiol griežčiausias savo sankcijas. Sankcijų kataloge pirmiausia nusitaikyta į Irano naftos ir dujų pramonę bei dar labiau apribojama prekyba su šia šalimi.

* Pirmadienį ES priimtos sankcijos yra griežtesnės nei birželį Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtos baudžiamosios priemonės. Sankcijomis ES nori įtikinti Teheraną grįžti prie derybų stalo dėl branduolinės programos. Vakarai kaltina šios šalies vyriausybę slapta kuriant branduolinį ginklą.

* Skelbiama, kad naujos sankcijos pirmiausiai paveiks Irano naftos ir dujų pramonę. Taip pat uždraudžiamos investicijos bei techninė parama Iranui, krovininių lėktuvų skrydžiai į Europą. Be to, išplėstas sąrašas aukštų funkcionierių, kurių turtas Europoje įšaldomas ir ribojamos jų kelionės. Tačiau oficialusis Teheranas sugriežtintas sankcijas šaliai pavadino "mažai veiksmingomis", o baudžiamosios priemonės tik apsunkins derybas dėl branduolinės programos bei komplikuos ir taip sudėtingą padėtį.

www.DELFI.lt

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ačiū, kad esi

... kaip tampame angelais sargais...



- Žinai, aš vėl pradedu gyventi, jausti kraują gyslose, matyti spalvas, užuosti kvapus. Ačiū, kad prikėlei mane iš negyvųjų. Ar tu mano angelas sargas?, - vieną vėlų vakarą į mano kiemą su buteliu mėgstamiausio raudonojo vyno netikėtai įėjo Jis.
Daugiau nebekalbėjo. Tik apsikabino ir pravirko vaiko ašaromis. Patylėjome "kartuli ati cuti"* ir prisėdome čia pat ant vakaro žolės.

Jis šmaikštus, jaunas, žavus, išsilavinęs, apsiskaitęs ir protingas žmogus. Tik be tikrojo noro gyventi. Be gyvenimo siekių. Be džiaugsmo. Be svajonių. Be savęs. Be...

Save jis palaidojo prieš ketvertą metų, kai po metro traukiniu nušoko Jo sesuo. Ji nesugebėjo ištverti juodos gruziniškos kasdienybės - vyro neištikimybės ir apgaulių. Ji pritrūko dvasios jėgų. Šokusi po traukiniu nelaimingoji iš karto nežuvo, dar keletą dienų ji gulėjo mirties patale ir meldė artimųjų ją išgelbėti. Ji norėjo gyventi. Tačiau tarsi nuskinta graži gėlė jautė, jog greitai nustos žydėjusi, o jos žiedlapiai jau pradėjo byrėti.

Per tas keletą dienų Jo nebeliko. Tiesiog nebeliko.

Gedulą Jis dalinasi su savo mama. Dabar jie liko dviese, nes tėvas Anapilin išėjo dar anksčiau nei sesė. Kiekvienas savo skausmą nešioja savyje. Kiekvienas iš jų gyvena jame. Jis nekalba apie tai su mama, mama nesidalina savo sielvartu ir mintimis su Juo.

Taip bėga dienos, savaitės, mėnesiai, metai, o jie, mama ir Jis, būna savo skausme. Be noro, su tikėjimu, bet be vilties, su buitimi, bet be gyvenimo.

Visos svajonės, visi siekiai, visos planuotos kelionės ir ateities laimėjimai, perskaitytos knygos, moksliniai tyrinėjimai, sukopti kilometrai, įveiktos viršūnės, būsimų vaikų čiauškėjimas, jų žaidimai - viskas nustojo prasmės. Dabar tai tik musė įstrigusi atmintyje tarsi netašyto gintaro gabale.

- Tai, kad tu manimi patikėjai viską apvertė - kiekvienam vyrui reikia, kad juo tikėtų mylima moteris. Tada atsiranda jėgų, tu tampi nenugalimas ir kartu toks tyras. Dabar tu esi mano gyvenimas. Ačiū, kad esi...

"Ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi..." - kaip paprasta ir kaip stipru. Gal tai galingiausias ginklas prieš abejingumą, nusivilimą, pasimetimą?..



* (10 gruziniškų minučių)

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Ką mes pramiegame

... šimtus svarbių ir nematomų dalykų...

Mėgstu pamiegoti. Ir tikrai nemėgstu keltis anksti. O štai šiandien pagalvojau, kad ir vėl pramiegojau lietų... Jo nemačiau jau gerą mėnesį, nors lyja čia beveik kasnakt. O taip norėčiau pabraidyti per jį basa ir permirkti iki pat kaulų.

Kas vakarą miestas dūsta nuo karščio ir tvankaus oro, gražus besileidžiančios saulės nutviekstas dangus nepranašauja lietaus. Gėlės, žolė, medžiai viskas trokšta vandens.

Kai atskeliu ryte danguje nesimato jokių debesų, saulė kaitina kaip ir vakar, tačiau kažkas pasikeitė. Viskas atrodo kitaip. Žemė gyvesnė, visa žaluma atsigavusi ir kitokios žalios spalvos – ryškesnė. Tarsi linksmiau viskas, gyviau atrodo... Ir vėl pramiegojau lietų, pagalvoju. Ir taip kartojasi kasnakt.

Ką dar mes pramiegame? Lakštingalų giesmes, saulėtekius, rasą, draugystę, užuojautą, meilę?

Gruzinas Laša Kikvilašvilis pasakoja, kaip per naktį apsivalo miestas: vakare jį paliekame murziną, šiukšliną, apšepusį purvu, o ryte jis pasitinka mus visiškai kitokiu veidu: švarus, tvarkingas ir gaivus.

O gal mistikė naktis – tai viso ko atsinaujinimas ir atgimimas. Gal būtent naktį vyksta nematomi ir taip laukiami stebuklai.

Profesoriaus vizijoje: Rusijos ateitis

.. mintys traukinio kupe..

Šiuolaikinės Rusijos ateitis – skilimas į mažas savarankiškas valstijas ir visiškas jų savarankiškumas. Vakarykštė ar šiandienos Rusija ilgai nebegyvens, ji nebeturi kraujo, vėlų gegužės vakarą tvankiame žmonių ir nešulių pergrūstame vagone santūriai dėstė vokiečių profesorius Johanas.

- Demografinė padėtis Rusijos Federacijoje klaiki. Žmonės nebegimdo. Kaimai tušti. Dykynė, bežmonės teritorijos, plečiasi. Beveik nebėra kam tarnauti kariuomenėje. O po keliasdešimties metų iš viso nebebus nieko. Tokių didžiulių pasienio ruožų Rusija tikrai nebe sugebės išlaikyti. Ji privalės keistis, - įsitikinęs vokiečių profesorius jau dešimtį metų dėstantis ekonominės politologijos kursą vokiečių kalbą studijuojantiems gruzinams.

Tautos senėjimas ir nepakankamas gimstančių berniukų skaičius, anot profesoriaus Johano, atves visagalę kariniu kostiumu puoštis mėgstančią Rusiją prie tapatybės krizės. Dabartinė nevienalytė ir daugiaveidė, daugiatautė federacija egzistuoja palaikoma baimės, patriotizmo ir karinio auklėjimo.

- Tačiau kai nebebus pakankamai jaunuolių kariuomenėje, nebeliks kas saugos pasienius, ypatingai tuos, kuriuose nuolat kyla kariniai konfliktai ir rusena separatistinės nuotaikos. Autonomijos norės atsiskirti nuo Maskvos, kuri ir taip nebe sugeba suvaldyti visų. Todėl tam, kad išliktų, Rusija privalės keistis. Ir aš esu įsitikinęs, kad Rusijos Federacija skils į nedideles valstijas. Tai bus tarsi Jungtinių Amerikos Valstijų sukurtas modelis, su savo valdžia, savo valdymo forma, biudžetu ir įstatymais, - vis greičiau ir garsiai mintis dėstė ponas Johanas.

Pasak jo, šiandieninės Rusijos egzistavimo modelis nebe nemirtingas – jo nemirtingumo adata – milijonų būsimų karių, pasieniečių, karininkų ir generolų reprodukcija – jau nulaužtu galu.

2010 m. liepos 4 d., sekmadienis

Neprakeikite visų!

Neprakeikite visų!

- Tai buvo birželio 24-oji... Prieš bemaž 20 metų. Mes su broliu atsitiktinai susidūrėme su abchazų kariniu būriu, kuris tada gadino geležinkelį ir sprogdino stotį. Nuo mirties mus, jaunus berniukus, išgelbėjo armėnė Sveta. Ji tiesiog melste išmeldė mus iš kareivių rankų. Pamaitino. Apkabino. Paguodė. Jos brolis tarnavo abchazams, tačiau mūsų neišdavė. Karo nenorėjo niekas, - prikimusiu balsu siurbčiodamas jau atšalusią kavą pasakoja gruzinas Roinas Šengelia iš Zugdidžio.

Jau 20 metų Roinas naktimis nebesapnuoja nieko. Kas vakarą jis gulasi į lovą, užmerkia akis, ir kas rytą jas atmerkia. Nors viena jų ir nebemato nieko. Jau 20 metų.

- Sveta iš karto ėmė ieškoti būdų kaip mus išvežti iš degančio Suchumio. Ji paprašė pagalbos savo kaimynų: rusų ir abchazų. Į jos maldavimus atsiliepė viena moteris abchazė, anksčiau, iki karo, ji mokė vaikus rusų kalbos ir gerai kalbėjo gruziniškai.

Gal dėl vaikų ir jų gerumo bei nuoširdžių šypsenų, Ema prasidėjus pilietiniam karui taip ir neužbraukė šiltų jausmų, kuriuos jautė gruzinams. Ji neatsisakė padėti Svetai ir iš karto pradėjo tvarkyti Roino ir jo brolio dokumentus.

- Jau po keletos dienų atsidūrėme Raudonojo kryžiaus sąrašuose, tarp tų žmonių, kuriuos kasdien sunkvežimiais saugiai išgabendavo iš karo zonos.

- Tai buvo didžiulio džiaugsmo ir didžiulio skausmo diena.... Atsisveikinant Ema man verkdama tepasakė: „Kai pasieksite Zugdidį, prašau, tik neprakeikite visų abchazų“.

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Geriausias Samegrelo chirurgas

.. fanatizmo kaina..

Margarita Aleksandrovna su Vladimiru susipažino būdama penktame medicinos instituto kurse. Jis buvo keliais metais vyresnis. Žavus, aukštas, juodbruvas, visą kūną iki ploniausio nervo persmelkiančiomis akimis.

Jis žadėjo tapti geriausiu chirurgu mieste. Ji mokėsi gydyti vaikus. Vladimiras žavėjo Margaritą Aleksandrovną savo šmaikštumu ir šaltu sąmoju. Be to, jis šventai tikėjo medicina.

Ilgai jie nedraugavo: keli pasimatymai, pasivaikščiojimai po parką ir nuolatiniai pokalbiai apie medicinos ateitį, chromosomų išsidėstymą, kraujo ligas ir vaistų nuo vėžio išradimą. Po kelių mėnesių draugystės Vladimiras pristatė Margaritą Aleksandrovną savo tėvams. Po kelių dienų jie susituokė. Margarita Aleksandrovna perėjo į Vladimiro tėvų namus.

Vėlyvais vakarais jaunavedžiai eidavo pasivaikščioti į... ligoninės morgą. Į jį vaikščioti buvo draudžiama, ypač medicinos studentams. Tačiau Margarita Aleksandrovna kantriai tylomis laikydavo žibintą, o Vladimiras tyrinėdavo lavono kūno dalis. Kelis kartus per savaitę medicinos ordinatūroje tuomet studijavęs Vladimiras išdarinėdavo žmogaus kūną, tyrinėdamas jo organus ir galimas ligas, o artėjant aušrai stropiai viską sudėliodavo atgal ir susiūdavo. Vėliau jaunuoliai pabėgdavo iš naktinės nusikaltimo-pažinimo-mokymosi vietos. Pavargę ir kiek pakvaišę.

- Ištisas naktis aš laikydavau tą žibintą. Tomis valandomis su manimi būdavo jau nebe mano Vovočka, prieš mane stovėdavo Faustas: nepailstantis, užsidegęs, bauginančia ir šalta šviesa žibančiomis akimis, tvirta ranka ir negirdinčiomis ausimis. Aš juo žavėjausi, aš jį dievinau, aš leidau jam jaustis Dievu, - tarsi gailėdamasi atsidusta ir nutyla Margarita Aleksandrovna.

Baigęs studijas, Vladimiras tikrai tapo pačiu geriausiu ir gerbiamiausiu chirurgu visame Samegrelo regione. Jis pats sukūrė kelias operacijas, ištyrinėjo keletą ligų. Nuolat šventai tikėjo savo pašaukimu. Jaudinosi dėl savo ligonių, linkėjo sveikatos, dieną naktį galvojo kaip jiems padėti. Vladimiras tapo liaudies gydytoju, pas ligonį skubančiu ir naktimis, ir pėsčiomis, gydančiu net tuos, kurie neturėjo tam lėšų. Jis visą save dalino darbui ir ligoniams.

- O mūsų šeimai jo nelikdavo, - graudžiai atsidūsta Margarita Aleksandrovna.

Ji pasakoja, kad vaikai tėtį atsimena tik susirangiusį lyg kokį raitytą kelmą ant sofos su medicinine knyga. Jis nuolat skaitydavo chirurginius traktatus, mokslinę-medicininę kolegų literatūrą, pats rašydavo, studijuodavo žmogaus anatomiją... Ir niekad gyvenime Vladimiras neišlankstė laivelio su sūnumi, niekada neleido aitvaro nuo kalno, niekada negamino kartu vakarienės, niekada neidavo į tėvų susirinkimus mokykloje, niekad nepadėdavo Margaritai Aleksandrovnai namuose. Nė karto neprisuko išklerusios spintelės durelių, nė karto nesutvarkė varvančio krano, nė karto nenuėjo į turgų kartu su žmona ir nepadėjo jai atvilkti namo bulvių maišo...

Vladimiro gyvenimo aistra sudegino jį greitai. Jo širdis sustojo vos perkopusi penkiasdešimtmetį. Žmonės visame Samegrelo regione prisimena jį kaip genialų chirurgą, turėjusį didelę ir atvirą širdį.

O štai savo šeimai Vladimiras paliko chirurginių knygų biblioteką, kalną popierių bei ligos istorijų ir tik keletą trupinių gerų prisiminimų.

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Viena trečioji

... Trys mėnesiai...

Šiandien gegužės 14-oji. Lygiai trys mėnesiai prabėgo nuo atsisveikinimo su
namais Lietuvoje. Už lango +30, gatvėje tikra pekla, o žmonės vis dar juodais apdarais.

O vis dėlto, po trijų mėnesių čia, juodi gruzinų drabužiai jau nebe taip dirgina akis kaip pradžioje. Dabar matai giliau - juodai nuo galvos iki kojų apsirengę gruzinai taip pavargę nuo gyvenimo ir jo nešamų negandų, kad spalvos jiems neteko prasmės. Juoda gedulo spalva gruzinams - kasdienybė. Ir nesvarbu, kad už lango kepina saulė.

Prieš kelias dienas man paaiškino, kad apvalaini ženkliukai ant žmonių drabužių - tikrai ne keistai atrodantis papuošalas, o mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Jas gruzinai, kaip medalius, visada nešioja ant krūtinės. Taip rodydami pasauliui savo skausmą. Ir ne 40 dienų, o visą gyvenimą. Tiesa, šis paprotys gyvas jau vien provincijoje.

... Trys mėnesiai - 1/3 man skirto laiko Gruzijoje. Jau kurį laiką rožiniai kalnų, vyno, svetingumo, draugiškumo, daržovių ir vaisių šalies akiniai dulkėja po lova. Akys geriau ima matyti be jų... Gruzija - kontrastų šalis. Joje dar daug neteisybės, diskriminacijos, moterų ir vaikų teisių dažnai nepaisoma, supuvusi socialinio draudimo ir būtinosios medicininės pagalbos sistema, klesti valdžios pareigūnų savivalė, biurokratinis aparatas kaip nupenėta hidra, narkomanija ryja tūkstančius žmonių gyvybių, o paprasti žmonės tiesiog nuo visko pavargę ir galvoja, kada gi pasibaigs šis vargų pakalnėn kylantis jų keliukas... Kalnai, jūra, vynas, žmonių gerumas ir nuoširdumas iš Gruzijos niekur nedingo. Visa tai yra. Tik juos slegia kalnai sunkumų ir neteisybės.

Reikia padėti. Tik kaip?..

P.S. Vakar gavau vizą į Iraną. Mėnesio pabaigoje porai savaičių trauksiu ten. Islamas, mečetės, šariato teisė, griežta moterų drausmė. Bus įdomu. Reikia ruoštis čadrą.

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Užauginti tamadą*

.. tostų profesionalas..

- Mano Dato pats geriausias tamada Zugdidžio apylinkėse. Jis pakelia tiek, kiek niekas kitas. Ir visada laimi tostų rungtynes. Niekada nenusigeria. Ir mūsų vyrams būdingo pilvuko neturi, o kiek jis tostų moka, - kiek įraudusiais nuo vyno žandais ima girtis žilagalvė Lika, kurios namuose šiandien esu garbinga viešnia.

Kai pradedu domėtis, kaip jos 42-iejų sūnui Dato pavyksta pakelti tiek alkoholio ir likti beveik blaiviam per vestuves, gimtadienius ar šiaip tradicines šventines vakaro supras**, Lika paslaptingai nusišypso ir tepasako: „na, mes gi iš kaimo“.

Nieko nesupratusi, ką reiškia tas „na, mes gi iš kaimo“, smalsauju toliau. Po paskaitėlės apie tostų tradiciją ir tamados reikšmę gruzinų kultūrai, Lika išsitaria, kad esmių esmė yra būsimojo tamados kūdikystė!!!

- Kodėl?, - nustebusi klausiu jos.

- Nuo pat senų laikų ir, ačiū Dievui dar ir dabar, turime tokią tradiciją – gimus berniukui šeimoje jo tėvas turi nuspręsti, ar auginti vaiką tikru tamada. Jei taip, tai kūdikį krūtimi maitindama motina sau ant peties po truputį lašina vyną. Šis plona srovele nuteka ant krūties, kuria žindomas vaikutis. Vynas susimaišo su motinos pienu. Vaiko organizmas po truputį pripranta prie vyno. Berniukas užaugęs tampa nenugirdomu Tamada.

Nors Likos pasakojimas man skamba labiau kaip legenda, ji tikina Dato užauginusi būtent taip.

- Gaila, bet ši išmintis jau baigia išmirti. Miestuose žmonės pamiršta papročius. Ir kaimuose vis mažiau žmonių jais seka. Man atrodo, kad taip Gruzija praranda save, - kiek ilgesingai nutęsia gruzinė Lika ir susimąsčiusi nutyla.


**********
Tostas nr. 1

Kai gruzinas sodina vynuoges, jis dėmesingai parenka ne tik sodinukus, bet ir kuoliukus jiems. Augdamas vynuogienojas leidžia lanksčius ūglius, kuriuos palaiko kuoliukas. Ūgliai vejasi aplinkui jį ir taip nesvyra žemėn. Jų nesulaužo nei vėjas, nei lietus, nei gyvūnai. Kuoliukas padeda vynuogienojui augti ir plėstis. Gerai saugomas ir palaikomas vynuogienojas išbujoja ir sustiprėja. Ir, stiebdamasis į viršų... išrauna iš dirvos kuoliuką. Tačiau šis nenukrenta žemėn. Nes jį stipriai, stipriai laiko vynuogienojo ūgliai. Jie taip apsiviję aplink kuoliuką, kad šio ištraukti dažnai nepajėgia net žmogaus ranka. Dabar kuoliukui vynuogienojas taip pat būtinas, kaip ir pradžioje šiam kuoliukas. Palaikydami vienas kitą vynuogienojas ir kuoliukas suauga į vieną visumą. Ir užaugina gerą derlių. Pakelkime šią vyno taurę už palaikančią, į pagalbą ateinančią, visagalę meilę!!! Sichvaruls gaumardžios - სიყვარულს გაუმარჯოს(už meilę)!!!

* Tamadà [< gruz.] - pasilinksminimo, pokylio, puotos tvarkdarys ir tostų skelbėjas.
** Supra [< gruz.] - gruziniškas vaišių stalas, apkrautas gruziniškais duonos chačapuri, avienos šašlykais, daržovėmis, vaisiais, sūriu ir, žinoma, vynu.

2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Gruzija ir ES

.. gruzinų nuomonės apie ES..

Zugdidis - nedidelis Vakarų Gruzijos miestas pačiame Gruzijos - Abchazijos pasienyje. Iš čia keliai veda ne tik į kalnus, bet ir vieną sudėtingiausių Pietų Kaukazo konflikto zonų - nepriklausomybės siekiančią separatistinę Abchazijos respubliką. Kiekvienas šio skurdo nustekento regiono, vadinamo Samegrelo, gyventojas žino Europos Sąjungą ir lenkiasi jai kone iki žemės. Neoficialiai kalbama, kad pusę pinigų į miestą atveža būtent ES taikdariai, įvairios misijos, komisijos, savanoriai ir projektai.

„Gerai. Labai gerai. Puikiai. Džiaugiuosi, kad ji yra. Optimistiškai. Palankiai. Tegu daro dar daugiau. Tikiuosi, kad jie nuo mūsų nenusisuks. Mums reikia siekti dar labiau suartėti", - taip ir panašiai į klausimą apie požiūrį į ES, atsakinėjo žmonės pagrindinėje Zugdidžio gatvėje.

Pinigų maišai

Pasaulį krečiant ekonominei krizei, Gruzija sugeba po truputį augti. Ji nedideliais žingsneliai (pernai jos BVP augo apie 2%, šiemet taip pat planuojamas kelių procentų augimas), bet užtikrintai stumiasi pirmyn. Europos Sąjungos vaidmuo čia - pirmaujantis:

„Kad ir kas ką sakytų, nešdama į Gruziją demokratiją, žmogaus teises, teisinę santvarką, liberalias vertybes, ES pirmiausia atneša pinigų. Ir tai yra viena pagrindinių mūsų meilės šiai struktūrai priežasčių. Bent jau regionuose, kur dažnai trūksta maisto, o pro stogą sunkiasi vanduo, tai tikrai", - pasakoja Rusudan Kalichava, pirmoji, dar prieš 15 metų Zugdidyje įkūrusi nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Atinati".

40-metė Tiko gyvena viena dideliame gražiame name Zugdidžio centre. Kone kas savaitę ji turi „svečių iš Europos Sąjungos". Tiko nuomoja kambarius keliaujantiems ir į miestą užsukantiems įvairiems ES pareigūnams. Už naktį europietis moka po 80 GEL (119 Lt).

„Dirbdama mokykloje informatikos mokytoja per mėnesį aš uždirbu 84 GEL (125 Lt)", - palyginimus žeria Tiko.

Nedidukės kavinukės savininkas šviesiaplaukę merginą pamato dar už kelių šimtų metrų ir įvairiais būdais kviečia užsukti. Jam užsieniečiai - pagrindiniai ir beveik vieninteliai klientai. Jis džiaugiasi ir myli ES, nes prieš kelias savaites nusipirko naujutėlį džipą. Sako, kad prisitaupė iš kavinės pelno.

„Juk pas mane alaus ar viskio išlenkti renkasi visi Zugdidyje gyvenantys užsieniečiai. Todėl linkiu Europai kuo greičiausiai pasveikti po krizės ir atsiųsti pas mus dar daugiau tarptautinių misijų", - šypsenos neslepia kavinės savininkas Zaza.

Europiečius, o tiksliau, jų pinigines, čia myli visi: turgaus prekeiviai, nedidelių privačių parduotuvėlių savininkai, padavėjai, valkataujantys vaikai ir net benamiai šunys.

Vertybių perstumdymo metas

Tačiau, be pragmatinės meilės ES pinigams, yra ir kitokia, graži, nuoširdi ir kartu atsargi, meilė europietiškoms vertybėms.

Anot ponios Rusudan, pastaruosius keletą metų Gruzijoje vyksta įdomūs vertybiniai pokyčiai. Jaunimas daugiau keliauja, studijuoja užsienyje, atsiveža iš Vakarų kitokį, kur kas laisvesnį požiūrį į gyvenimą. Ir nebežino, ką su juo daryti.

„Laisvė atnešė į Gruziją savotišką chaosą: daug blizgučių, daug laisvų poelgių ir senų tradicijų atmetimo. Dažnai žmonės dabar yra pasimetę ir pametę save. Manau, mes kartu su ES dar turime daugybę darbo šioje srityje. Reikia parodyti žmonėms, kad tikros gruziniškos tradicijos ir vertybės beveik nieko nesiskiria nuo europietiško vertybinio pamato. Tiesa, per mūsų pačių apsileidimą atsirado krūvos pseudovertybių", - įsitikinusi ponia Rusudan, prieš savaitę Zugdidyje atidariusi prieglaudą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims.

Jai pritaria ir jaunas teisės specialistas Giorgijus Gardava, dirbantis Zugdidžio savivaldybėje:

„Dabar nebeaišku ką galvoti, ar didžiuotis tuo, kad esi gruzinas, ar tai atmesti ir tapti europiečiu. Mums reikia pasirinkti kryptį ir viską susidėlioti. Iš pradžių mūsų norėjo viena sąjunga, dabar štai suartėjame su kita. Iš vienos pusės esame labiau azijiečiai, iš kitos - europiečiai. Šita kryžkelė ir neaiškumai vyrauja visur: mūsų valdžioje, mūsų teisinėje sistemoje, mūsų ekonomikoje, mūsų, gruzinų, galvose", - sako jis.

Pasak pono Giorgijaus, Europos Sąjunga neabejotinai yra Gruzijos ateitis. Tačiau iki jos dar labai labai toli, mat, pirmiausia, reikia susivokti patiems kur judėti. Dar reikia pasitikrinti savo vertybes, jas nušlifuoti nuo susikaupusių posovietinio nihilizmo apnašų. Be to, itin svarbu nepamesti savojo, gruziniško, identiteto.

www.DELFI.lt

2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis

Gruzinų kalba per muziką

..poetas გალაკტიონ ტაბიძე..

http://www.youtube.com/watch?v=R3FcC8dG94c

Galaktionas Tabidzė(1892-1959)— garsiausias XX a. gruzinų poetas. Jo kūryba padarė įtaką visiems jo laikmečiu gyvenusiems ir vėliau atėjusiems kūrėjams. Šių dienų Gruzijoje Galaktiono vardas skamba dažnai ir garsiai. Jo eilėms kuriama muzika. Ir šios dainos tampa kone tautinėmis.

Išgyvenęs per Stalino valymus 1930-aisiais, po diktatoriaus mirties poetas atsidūrė persekiojamųjų, uždraustųjų spausdinti sąrašuose. Tai labai prislėgė kūrėją. Jis puolė į depresiją ir alkoholizmą. Artimųjų patalpintas į psichiatrinę ligoninę ištverti nesugebėjo. 1959-aisiais, eidamas 68-uosius metus, Galaktionas nusižudė.

2010 m. balandžio 13 d., antradienis

Rauda. ნიქო გომელაური

..Šunys. Antroji dalis..

Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien ryte mirė vienas žymiausių šiuolaikinės Gruzijos poetų ir aktorių – Niko Gomelauri (ნიქო გომელაური). Jam buvo vos 39-eri. Anapilin jį išsivedė vėžys. Jį aprauda tūkstančiai žmonių, nes trumpas poeto gyvenimas buvo spalvingas, turiningas ir prasmingas. Save poetas dažnai vadindavo šio pasaulio šunimi: rankiojančiu valgio atliekas gatvėje, nuolat ieškančiu kažkokių nujaučiamų pėdsakų, tipenančiu paskui žmogų...

Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien mažoje Zugdidžio gatvelėje mirė bevardis benamis šuva. Jis užgeso taip tyliai, kad kartu ant šaligatvio tupėję šunys to nė nesuprato... šaligatviu kaip visada skubėjo savais reikalais užsiėmę žmonės. Kažkas paspyrė gulintį šunį. Jis nepajudėjo.






Šalia buvę du šunys pasilenkė prie užgesusio bičiulio. Ėmė uostinėti, judinti jį nosytėmis ir letenomis. Tačiau šis nejudėjo. Šunys pradėjo kaukti. Iš pradžių tyliai. Tačiau jų draugas nepabudo. Tuomet jų rauda tapo garsesnė. Aš stovėjau kitoje gatvės pusėje ir norėjau kaukti kartu su šunimis. Ašaros spaudė gerklę ir plūdo per skruostus. O vietiniai žmonės tarsi nieko nepastebėdami ir toliau skubėjo pro šalį. Niekas nesustojo. Niekas neatkreipė dėmesio. Tarsi nematytų. Tarsi negirdėtų šuniškos raudos. Kodėl jie tokie abejingi?
... Amžinąjį atilsį, Niko. Amžinąjį atilsį, bevardi šunie. გმერთმა ნათელში ამქოფოს მისი სულილ (Gmertma natelši amkopos misi sulil.)

2010 m. kovo 22 d., pirmadienis

Šunys

.. pirmoji dalis..


Mes susitikome, kai saulė jau slėpėsi už nutriušusių, apgriuvusių daugiabučių bokštų. Mums nereikėjo kalbėti. Pakako susitikti mūsų žvilgsniams. Ir mes iš karto supratome, kad pasaulį matome tomis pačiomis akimis.

Ji Amalija. Gruzinė. Jai per 70-dešimt. Penkias dešimtis iš jų ji atidavė vaikams. Amalija – rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Vis dar dirbanti.

Amalija neištarė nė žodžio, tik atlaužė pusę baltos duonos kepalo ir pratęsė man. Ir mes pradėjome tyliai maitinti juos. Juodas, baltas, raudonplaukis, dėmėtas, murzius, didelis, kudlotas, raišas – aplink mus su Amalija susispietė gera dešimtis alkanų, liesų, murzinų šunų gailiomis akimis. Taip stovėjome ir dalinome duoną šutvei uodegomis iš pasitenkinimo nespėjančių mojuoti šunų.

Gaila jų. Bet tik nedaugeliui Zugdidžio žmonių. Deja.

Todėl benamių šunų Zugdidyje, o ir visoje Gruzijoje, kaip akmenų Juodosios jūros pakrantėje. Šunys čia laksto laisvai. Čia niekam jie nerūpi. Nėra prieglaudų. Nėra sistemos, reguliuojančios jų populiaciją. Nėra šunų gaudytojų ir cheminių preparatų, padedančių neskausmingai gyvūnams pasitraukti Anapilin. Nėra gailesčio žmonių akyse. Ir tai gąsdina.

Kiekvienas benamis šuva šiame mieste bėgioja įbedęs akis į žemę, o jei jas ir pakelia į žmogų, tai jo žvilgsnis – visada kupinas didžiulės baimės. Jis bėga į šalį, jei tik tiesi ranką. Pasirodo, Gruzijoje su benamiais šunimis kovojama lazdomis, akmenimis, virvėmis ir batais. Sistemos nėra. Kas kaip išmano, tas taip ir naikina. Kartą per metus būna policijos pareigūnų reidai, kurie per kelias dienas pereina per visus kiemus ir parkus ir taip masiškai sumažina (uždaužo) beglobių gyvūnų populiaciją mieste. Kitu metu gyvūnų skaičių miestuose reguliuoja patys gyventojai. Tokiomis pat priemonėmis.

Tačiau jei tu sustoji ir tiesiog kelias akimirkas pažvelgi tiesiai į akis vienam iš tūkstančių benamių Zugdidžio šunų, jis nedrąsiai prieina. Tu lėtai lėtai ištiesi ranką ir prisilieti prie nosies, ausies, pakaklės. Jis padeda galvą tau ant bato. Tu jį prisijaukini. Kažkada Lapinas Mažajam Princui atskleidė paslaptį – mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname...

Kasdien šiame mieste vis daugiau pro šalį tipenančių galvą panarinusių šunų atsisuka, pradeda vizginti uodegą ir atpažįsta iš kvapo.

Taip, jau tapau atsakinga už kokį tuziną gruziniškų šunų.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Kekšės arba kiek kainuoja nekaltybė

..padorumas už 300$..

Vaikinus Gruzijoje turi tos, kurios greitu metu taps jų žmonomis, arba... kekšės.

Viešai merginai ir vaikinui vaikščioti susikibus už rankų, apsikabinus ar tiesiog dviese Gruzijoje gana neapdairu ir (ar) nepadoru. Tradiciškai tai reikštų, kad jūs susižadėję. (Tiesa, sostinėje, Tbilisyje, padėtis kiek kitokia). Ir nesvarbu, kad tiesiog smagu bendrauti ir turėti priešingos lyties draugų. To čia (beveik) niekas nesupranta. Jei vaikštote kartu, reiškia esate pora. Jei pora, reiškia susižadėję. Jei susižadėję, tai visam gyvenimui. Jei yra kitaip – esate kekšė.

Vyrams šios aksiomos, deja, netaikomos.

Oficialiai, kaip ir Sovietų Sąjungoje, Gruzijoje sekso nėra. Yra tik meilė po vedybų. Jei atsitinka kitaip, ir vaikinas veda nebeskaisčią merginą – jis veda kekšę. Ir jo giminė dar ilgus metus tai jam primins. Jeigu iš viso leis jam „su tooookia“ susituokti.

Pastarąjį dešimtmetį Gruzija vis labiau veržiasi į Vakarus, todėl čia vis daugiau vakarietiškos kultūros apraiškų. Žmonės, ypatingai jauni, vis daugiau ir dažniau keliauja bei gyvena svetur. Grįždami į tėvynę jie atsiveža naują požiūrį į daugelį dalykų. Tačiau...

Kalnuotoji ir itin religingoji Gruzija vis dar labai konservatyvi. Ir per amžius susiklosčiusios tradicijos keičiamos labai nenoriai. Nors pati visuomenė ir jos gyvenimas keičiasi, santykiai liberalėja, o moteris vis labiau ne tik „žmogaus draugas“, o lygiateisė vyro partnerė, apie vykstančius pokyčius linkstama tiesiog nekalbėti.

Geriau apkalbėti, ar ji buvo skaisti prieš vedybas, ar ne. Kiek vaikinų turėjo ir su kuo vaikščiojo. Visa tai miestų, ir ypatingai kaimų, bendruomenėms atrodo itin svarbi tema. Nes skaistybė – moters vertės nustatymo matas.

Šiandienos Gruzijoje merginos draugauja su vaikinais, nors ir slapstosi nuo visuomenės ir artimųjų akių. Jos miega su jais. O vėliau darosi „nekaltybės sugrąžinimo operaciją“. Kad būtinai ištekėtų skaisčios. Susigrąžinti padorumą čia kainuoja 300$. Tik ar padoru, santuoką pradėti nuo melo?..

***
Tbilisio plastikos chirurgai vienoje vakaro TV laidoje skelbė, kad „skaistybės sugrąžinimo operacija“ Gruzijoje yra antra pagal populiarumą. Pirmoje vietoje – Kaukazietiškos nosies korekcija. Daugybė moterų, anot šių medikų, mergystės plėvę susigrąžina ne vieną, ir ne tris kartus.

Karo imitacija: chaoso šeštadienis

..kaip nereikia tikėti TV..

Šeštadienio popietė. Rami. Su keliais draugais gruzinais žiūrime filmą „Svanai“, apie kraugeriškas šeimos ir genties tradicijas kalnuotame Svanetijos regione. Daug kas nustebina. Daug kas sukrečia. Daug kas lieka neaišku...

Į kambarį įlekia pastato sargas ir rėkia, kad prasidėjo karas.
Koks? Su kuo? Kodėl? Kada? Kur? Ką daryti?... Panika... visur aplinkui panika.
Žmonės Zugdidyje, o ir visoje Gruzijoje, ima panikuoti ir krautis daiktus. Ruošiamasi bėgti. Kur? Niekas nežino. Niekas nesupranta, kas vyksta. Visiškas chaosas. Telefono ryšys stringa. Linijos perkrautos...

Grįžtu namo. Mane pasitinka apsiverkusi mano namų šeimininkė Tiko: „kraukis lagaminą. Tik greitai. Važiuojame į Batumį!!!“...

Kur? Kodėl? Kas vyksta?... Jos pasimetusiame veide nieko negaliu suprasti...
Mieste kilo panika...
...

Komercinė gruzinų televizija „Imedi“, kurią finansuoja dabartinis Tbilisio meras Gigi Ugulava, „prime time“ laiku rodomoje tiesioginėje pokalbių laidoje "chroniki" parodė galimų ateities įvykių imitaciją:
1. Neva dėl to, kad keli gruzinų opozicijos veikėjai nuvyko į Maskvą taikos derybų, Rusija įsakė pulti ir užimti Gruziją.
2. Neva prasidėjo netikėtas Rusijos puolimas.
3. Neva prie Tbilisio priartėjo rusų tankai, vakaro dangus žiba nuo šūvių, griaudžia pabūklai ir t.t.
4. Neva nuo priešų kulkos žuvo Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.
5. Neva rusai jau okupavo pusę Gruzijos ir juda kitos pusės link.
6. Neva. Neva. Neva....

Žmonės nieko nesuprato. Nes žurnalistai nepasakė žodžio „Galbūt“, arba „neva“. Jie rodė: „Tiesiogiai“. Prezidentų ir generolų kalbos. Panika. Sužeistieji. Šūviai. Kraujas. Tankai. Kariuomenė... Viskas NEVA vyko "Tiesiogiai". Niekur nepaminėta, kad rodomi archyviniai kadrai, ar tai, kad tai imitacija. Niekur.

Kelias valandas, ir taip nuolat karo bijantys žmonės, vėl ruošėsi karui: verkė, dejavo, krovė lagaminus, bandė prisiskambinti artimiesiems, ramino vieni kitus, važiavo, metė viską, bėgo ir gėrė vaistus..

Po kelių valandų tiesioginės televizijos laidos, jos vedėja pareiškė, kad tai tik galimų įvykių imitacija. Niekas Gruzijos nepuolė ir prezidento nežudė. Bet taip būtinai nutiks, jei gegužės pabaigoje vietos merų rinkimus laimės opozicijos nariai... Rodomuose puolimų, kalbų, panikos kadruose atsirado užrašas – imitacija. Tačiau žmonės aplinkui nieko nebegirdėjo. Jie vis kartojo, kad reikia bėgti, ir kad Rusija vėl puola!!!

Kiek blaiviau galvoti Zugdids, Tbilisis, Kutaisis, Batumis ir kiti miestai pradėjo tik po to, kai suveikė valerijonai, „relaniumai“, degtinė ir kiti raminamieji. Žmonės ėmė perjunginėti kanalus – išskyrus minėtąją „Imedi“ niekas nieko apie karą nekalbėjo. Paniką pakeitė pasimetimas ir įsiūtis: „Kaip jie taip gali kalbėti? Kas per imitacija? Kodėl? Ar nieko švento nebeliko? Žmonės juk bijo karo“.

Taip, išties, Gruzijos žmonės labai bijo naujo karo. Ir, išties, jie dar tiki televizija ir žurnalistais. Tik ar šie tai supranta ir yra atsakingi? Įstatymo, kuris nubaustų žurnalistą už melą, manipuliaciją, už tikrovės neatitinkančius vaizdus ar informaciją Gruzijoje nėra. Prieš keletą mėnesių keli šimtai šioje šalyje dirbančių žurnalistų pasirašė Žurnalistų chartiją. Joje deklaruojamas teisingas ir etiškas žurnalisto darbas. Pasirašę chartiją žurnalistai pasižadėjo dirbti etiškai ir atsakingai, tikrinti faktus ir pateikti skirtingų pusių nuomones. Jie pasižadėjo sakyti tiktai Tiesą. Minėtąją žurnalistų etikos chartiją pasirašė ir „Imedi“ televizijos laidos, praėjusį šeštadienį sukėlusios chaosą Gruzijoje, žurnalistai...

***
Praėjus kelioms dienoms po skandalingos laidos Gruzijos visuomenėje skamba bent keletas versijų kam tai buvo naudinga, kas tai sugalvojo, kodėl ir kokiam tikslui. Labiausiai linkstama, kad laida - imitacija apie neva prasidėjusį karą su Rusija buvo rinkiminės kampanijos dalis. Tokia štai politinė kova su opoziciniais konkurentais. Merų rinkimai Gruzijoje vyks gegužės pabaigoje.

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Kai lyja

.. apie karą..

Atmerkiu akis, o už lango lyja dideliais lašais. Slenku tingėdama ir dar beveik miegodama į svetainę, nes niekur šiandien nenoriu eiti iš namų. Ir neisiu, nusprendžiu. Prie kavos puodelių lentynos sutinku Tiko (namų, kuriuose gyvenu, šeimininkę).

- Aš taip pat šiandien tingiu ir niekur neisiu. Nenoriu, - sako ji man šypsodamasi, - pabūkime šiandien namie. Žinai, tada, kai prasidėjo karas iš dangaus lijo tokiais pat dideliais šiltais lašais. Atrodė, kad Dievas iš mūsų tyčiojasi, arba verkia.
Nebežinau.

Ir ji pradėjo pasakoti..

2008-ųjų rugpjūčio pradžia. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Abchazijoje daugėja kareivių ir rusiškos karinės technikos. Galvoju sau, nieko nuostabaus, nes ten dažnai įvairūs kariniai mokymai vyksta. Įsijungiu televizorių. Per visus kanalus sako tą patį – Zugdidžio gyventojai turi pasitraukti iš miesto. Pažiūrėjau pro langą, nes garsiai tarpusavyje barėsi kaimynų pora: „ Imam šitą! Ne, neimam! Aš tau sakau, mums prireiks. Ne, neprireiks, nes mes neilgam. Tu negali žinoti, kuriam laikui. Gal čia visai nebesugrįšime, nes nebebus jau kur“... Ir taip jie barėsi ir ginčijosi dusliais beveik bejausmiais balsais. Aš pradėjau įtikinėti vyrą, kad mes taip pat privalome bėgti. Jis atkirto, kad aš su vaikais važiuočiau, o jis pasiliksiąs su savo senukais tėvais, kurie tikrai niekur nebevažiuos iš savo namų.

Jau kurį laiką šalia lovos turėjau pasidėjusi vieną lagaminą, į kurį sudėjau dokumentus, diplomus, papuošalus, pinigus ir vaikiškus drabužėlius. Galvojau, kad jei jau teks bėgti, tai užteks pagriebti tik jį, nes kitkam nebebus laiko. Kai ateina karas, turi būti jam bent šiek tiek pasiruošęs.

Vyro tėvai įtikino jį trauktis iš miesto kartu su mumis. Bet vis kažko lūkuriavome. Vis tikėjomės, kad gal nereikės niekur bėgti ir karas iki mūsų neatslinks. Tačiau vieną naktį pradėjo drebėti namo grindys. Pašokome. Vyras išlėkė į lauką. Grįžo. Nieko aiškinti jam nebereikėjo. Čiupome vaikus ir išlėkėme į kiemą. Sėdome į automobilį ir pajudėjome Tbilisio link.

Paruošto lagamino aš taip ir nespėjau paimti...

Normaliu laiku ir greičiu važiuojant iš Zugdidžio į Tbilisį kelionė užtrunka apie 4 valandas. Šį kartą mes važiavome visą naktį ir dar daugiau. Paryčiais sustojome kažkokiame miestelyje. Pernakvojome, o vakarop važiavome toliau. Vidury kelio kažkaip tik prisiminiau, kad neužrakinau namų durų. Paklausiau vyro, ar jis užrakino. Jis papurtė galvą. Daugiau nebekalbėjome. Tokia bauginanti rimtis tvyrojo, kad net dabar prisiminus, šiurpu pasidaro. Važiavome įprastiniu keliu į Tbilisį. Pakelėse vis kažkas degė. Daugybė žmonių traukėsi tuo metu iš pasienio rajonų sostinės link. Visi bijojome, kad pasikartos 1992-1993 m. pilietinis karas*.
Pasiekę Tbilisį prisiglaudėme pas giminaičius. Mieste tvyrojo chaosas. Bankai nedirbo. Pinigų, net jų turėdamas sąskaitoje, pasiimti nebegalėjai. Daugelis parduotuvių užsidarė. Kitose kainos šoktelėjo keleriopai. Per televiziją vis rodė prezidentą ir tankus. Visi labai bijojome.

Baigėsi pinigai. Nebežinojau, ką daryti. Juk vaikas mažas ant rankų buvo, jai reikėjo valgio ir „pampersų“. Vieną vakarą man paskambino mano draugė Rusiko. Ji su šeima iš Zugdidžio bėgo ne į Tbilisį, bet į nedidelį kaimuką netoli mūsų miesto. Tad po savaitės, praėjus pavojui, ji sugrįžo į savo namus. Mes negalėjome to padaryti – visi keliai į sostinę ir iš jos buvo uždaryti. Ji paklausė, kaip laikomės. Papasakojau. Ji pasakė, kad dar turi porą šimtų dolerių ir kaip nors mums juos perduos. Ji mus išgelbėjo. Tai buvo 2008-ųjų rugpjūtis. Tuomet ir pražilau...

Po kelių savaičių prieglobsčio Tbilisyje, Tiko su šeima grįžo į savo namus Zugdidyje. Kaskart, kai lauke stipriai lyja ji vėl ir vėl išgyvena karą.

* Žlungant Tarybų Sąjungai 1990 m. Abchazijos valdžia paskelbė nepriklausomybę, šalį 1992-1993 m. užėmė Gruzija. 1993 m. pabaigoje Gruzijos pajėgos buvo išstumtos iš regiono, apie 250.000 gruzinų tapo pabėgėliais ir galiausiai buvo paskelbtos paliaubos (1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis). Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise.

2010 m. kovo 3 d., trečiadienis

Perduok linkėjimų savo mamai

.. sveikinimai Anapilin išėjusiai mamai..

Kovo 3-oji Gruzijoje - motinos diena. Tai diena, kai aplinkiniai sveikina visas moteris: jau tapusias mamomis ir dar kada nors jomis tapsiančias.
- Būtinai perduok linkėjimų savo mamai nuo manęs, - sako man vienas aktyviausių mano gerbėjų čia, Zugdidyje.
Kiek supykstu.
- Mano mama, deja, seniai jau žuvusi, - sakau jam, - nejaugi pamiršai, aš tau pasakojau.
- Žinoma nepamiršau... bet juk žvakutę jai vis vien uždegsi, ar ne? O kai kalbėsi ir sveikinsi ją, būtinai perduok nuo manęs linkėjimų ir supažindink mus... Būtinai.
Maloniai nustembu.
- O žinai ką, paimkime žvakučių bei gėlių ir nueikime su tavimi į kapines. Juk tikrai čia bus mamų, pas kurias šiandien niekas neateis. Kurių niekas šią dieną nepasveikins...
Iš dangaus pilant šaltam kovo lietui mes ten nuėjome. Ir pasveikinome Anapilin išėjusias mamas.
Jautru. Paprasta. Jauku...

2010 m. vasario 24 d., trečiadienis

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Tokia štai diena

..vasario 23-oji..

Lygiai prieš 66-erius metus Stalinas padovanojo šimtams tūkstančių čečėnų ir ingušų dovaną - tautų tremtį. Šią dieną tūkstančiai nekaltų ir iki tol laisvų žmonių sovietų valdžios deportuoti į Vidurinę Aziją. Daugiausia - Kazachstaną. Šios tautos šiandien mini gedulo ir tremties dieną. Tuo tarpu Rusija šiandieną pompastiškai švenčia Vasario 23-ąją – Sovietinės kariuomenės dieną, neseniai pervadintą į Tėvynės gynėjų dieną.

Už ką ir kodėl Josifas Visarionovičius sugalvojo tremti vainachus - čečėnus ir ingušus - niekas jiems iki šiol taip ir nepaaiškino (lietuviams, bei kitoms tautoms, gavusioms kruviną šio tautų vado dovaną, taip pat niekas atsakyti kol kas nesiteikė). Ir atsiprašyti Rusija, be kita ko, nemato už ką.

- Valdžia tremia ir deportuoja kai jaučia esamą ar įsivazduojamą pavojų. Sovietų valdžia ne kartą ėmėsi šių priemonių prieš kaimynines tautas. Ji bijojo prarasti savo sienas. Ji bijojo laisvų žmonių. Ji bijojo asmenybių. Ji bijojo savarankiškumo..., - radijo laidoje „Echo Kavkaza“ dėstė vienas gruzinų tyrinėtojų.

Šiandien Ingušija ir Čečėnija išlieka vienais karščiausių ir neramiausių taškų visoje Rusijos federacijoje. Čia nuolat liejamas kraujas, sprogdinama, šaudoma. Čia nekvepia, ir jau seniai, ramybe. Gal prie to prisidėjo žiauri Stalino ranka? Galbūt ji į žmonių sąmonę ir pasąmonę įrašė neapykantą Rusijai?..

Kalnų tautos visada buvo ryžtingos ir nepalaužiamos. Tarp kalnų lengviau pasislėpti. Juos sunku įveikti. Todėl šios tautos iki šiol nepasiduoda ir augina savo vaikus kovotojais. Čia, Kaukaze, nepaprastai svarbus kraujo ryšys. Jie niekada neišduoda (tuo tarpu lietuvių miško broliams dažnai kapą kasė draugų silpnavališkumas, išdavystės ir saugumiečių klastos).

Nors jų, vainachų, nepriklausomybių kova senokai išsigimė ir tapo pernelyg pikta, kruvina ir savanaudiška, šiandien jie aprauda žuvusiuosius ir nukentėjusiuosius nuo raudonojo SSRS teroro. O Rusija švenčia Tėvynės gynėjų dieną. Visa tai vyksta vienoje šalyje. Ir tai tampa dar labiau pavojinga, nes vieniems gedint, o kitiems švenčiant, taika, vargu, ar jau pakeliui.

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Kindzi, prieskoniai ir citrina

..gyvenimo skonis..

ქინძი (kindzi) – tokia, išvaizda petražoles primenanti, gruziniška prieskoninė žolė. Jos dedama visur ir visada. Į bemaž kiekvieną patiekalą. Ragauji. Stiprus kažko prieskonis. Nesupranti. Iš pradžių tikrai nesupranti, kodėl tie patiekalai, bemaž visi, tokio keisto, neįprasto ir nelabai lietuvio gomuriui priimtino skonio. Ne kiekvienam jis patinka. Bet po savaitės pripranti ir pradedi suprasti, kodėl jis reikalingas.
- Taip kvepia Gruzija, - aiškina man Daali, mažosios Tikos auklė, - ši žolė labai naudinga sveikatai, be to, ji reikalinga skoniui. Maistas negali likti be skonio. Be jo nepajusi, kad gyveni.

Druska, pipirai, žolelės, česnakai, svogūnai, įvairiausios šaknelės ir žievelės – prieskoniai, be kurių nebūtų Gruzijos virtuvės. Duona čia gerokai sūresnė nei Lietuvoje ar kur kitur Europoje. Kai valgai makaronus su grybų padažu, chinkalius (didelius vietinius koldūnus), mėsą, troškinius, sriubas ir visa kitą, taip pat jauti prieskonių skonį. Čia jų niekas niekada ir niekur negaili.
- O kaip gi kitaip?, - stebisi Daali, - tai kam iš viso tada juos dėti, jei nejauti sūrumo, aštrumo ir kitokių būdingų skonių. Gyvenimas privalo turėti skonį! Kitaip, kam iš viso tada gyventi?

Vos atvykus į Zugdidį namų šeimininkė įpylė man juodos arbatos su citrina. Paprastos juodos arbatos su citrina. Tačiau jos skonis pritrenkė. Tokios juodos arbatos su citrina dar niekur nesu ragavusi. Kiekvienas jos gurkšnis tarsi puokštė spalvų, kvapų ir aromatų. Toks stiprus tikros, čia pat už lango augančios, citrinos skonis. Nei per rūgštu, nei per kartu. Labai aromatinga. Tikra. Visos kitos iki tol ragautos citrinos nuo šio puodelio arbatos man prarado skonį. Taip pat ir jausmai tampa aromatingi ir tikri, tik tada, kai leidi jiems nokti, nenuskini per anksti ir nelaistai dirbtinėmis trąšomis, kad augtų ir kvepėtų greičiau, pagalvoju aš...

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

სა­არ­სე­ბო პუ­რი

.. Duona kasdieninė..







Trečioji dukra

..naujoji šeima..

Zugdidyje gyvenu tikroje gruziniškoje šeimoje. Namų siela ir, kaip čia sakoma, židinio kūrėja bei saugotoja, yra 42-iejų itin žavi moteris Tiko. Dideliame jaukiame ir erdviame name ji gyvena dviese su trijų metų anūke. Taip pat Tiko arba kitaip vadinamą Tikūna.
Vyresnioji Tiko dukra Salomė, ištekėjusi vos 16-os, dabar sėkmingai studijuoja žurnalistiką valstybiniame Gruzijos universitete Tbilisyje. Be to, ji rašo kultūros bei laisvalaikio temomis į vieną įtakingiausių šalies dienraščių „Rezonansy“. Jaunesnioji Tiko dukra Ani kremta psichologijos mokslus taip pat viename iš sostinės universitetų. Tiko vyras Fredas – bankininkas, jis dirba už dviejų valandų kelio nuo Zugdidžio esančiame pajūrio mieste Batumyje. Namo, deja, grįžta tik savaitgaliais.
- Todėl  tu būsi mano trečioji dukra, - pasitikdama mane tepasakė besišypsanti Tiko.
Jau beveik savaitė, kai turiu naują šeimą. Tampu tikra jos dalimi, nes mažoji Tiko nesėda prie stalo be manęs. Ir iš žodžio „svečias“ jai jau tapau „mano Ligina“.
 Šeima Gruzijoje viso ko pamatas. Nieko svarbesnio už ją čia nebūna. Todėl visi dažniausiai gyvena greta. Kasdien Tiko namuose lankosi jos mama, brolis ir dukterėčia. Ateina pabūti kartu, kartu pažiūrėti serialą ar žinias, kartu pavakarieniauti. Jie gyvena kitoje gatvėje, už aukštų vandens bokštų ir akacijų alėjos. Gyvena visi kartu: močiutė, sūnus ir jo šeima, nes sūnus šioje šalyje lieka tėvų namuose, o moteris iškeliauja kitur.
-  Todėl mergaitę gimdai ne sau ir didelis liūdesys, kai šeimoje nėra sūnaus, - aiškina man vietos papročius mažosios Tikos auklė Daali. Kas dieną Daali man išverda skanios turkiškos kavos ir prašo pasėdėti greta, kad galėtų ką nors papasakoti, - labai svarbu perduoti kitiems tai ką moki ir žinai, kad visa tai išliktų. Aš tave pamokysiu ir papasakosiu tokių dalykų, kuriuos man perdavė mano mama ir močiutė, - mano gausybe klausimų ir domėjimusi vietos tradicijomis bei noru išmokti gruzinų kalbą susižavėjo Daali.  
Kas vakarą grįždama iš radijo „Atinati“, kuriame savanoriauju, pagriebiu kokį saldainį mažajai savo draugei ir skubu Namo. Kuriuose, žinau, manęs tikrai laukia.
... Po vakarienės moteriškoje draugijoje įsitaisome svetainėje priešais židinį. Daali atsisveikina ir skuba namo dabar jau pas savo šeimą. O mes liekame tryse: dvi Tikos ir aš.  

2010 m. vasario 20 d., šeštadienis

Mirtis sėdėjo šalia

..kelias į Zugdidį..

Vandens, vandens, paduok man vandens, atsiduso senis Eko. Šiam kokių 70-ties metų sulaukusiam senoliui liko vos kelios dienos gyventi. Atsisako dirbti jo širdis.
- Ji pavargo ir nusidėvėjo. Ir aš pavargau, - sako man iš Tbilisio į Zugdidį riedančiame mikroautobuse šalia sėdintis senis.
Jo vardas Eko. Jis sunkiai alsuoja. Kartkartėmis gruziniškai nusikeikia. Kitu metu burba po nosimi maldas.
- Būsi iš Pribaltikos (taip rusiškai žmonės vadina Baltijos valstybes), tiesa?, - klausia manęs senis ir, netikėtai man, apsipila ašaromis.
- Taip, iš Lietuvos, - išlemenu ir pasimetu, nes atrodo senis Eko tikrai nepavydėtinai.
- Ar turi meilę, - atsikrenkštęs ir įsistebeilijęs į mane klausia jis.
- Ne, neturiu, - dar labiau pasimetusi atsakau, o visas „maršrutkos“ ekipažas nustojęs klegėti taip pat ima spoksoti į mane.
- Ne, niekuomet nesakyk, kad neturi, to negali būti!!! – šiek tiek atgyja senis Eko, - sakyk, kad dar nesutikai jo, sakyk, ką nori, tik nesakyk, kad neturi meilės...
Kai Dievas sukūrė žmogų šis turėjo keturias rankas, keturias kojas, keturias akis, du skrandžius, dvi širdis, bet vieną sielą, pradėjo pasakojimą senis Eko. Kai žmogus nustojo klausęs Dievo ir stojo prieš jo valią, Aukščiausiasis supyko ir perkirto žmogų pusiau. Nuo tada žmogus turi dvi kojas, dvi rankas, dvi akis, vieną skrandį, vieną širdį ir pusę sielos. Vieną žmogų Dievas metė į vieną pusę, kitą žmogų – į kitą. Ir štai nuo tada žmonės turi ieškoti savo antrosios sielos pusės. Kad susijungtų meilėje. Nes tik tai svarbiausia, pasakojimą užgožė kosulys ir keiksmai. Stojo tyla.
- Kai aš buvau jaunas, Tbilisyje sutikau mergaitę iš Rygos. Pamilau ją ir ji mane. Atrodė, kad visame pasaulyje be mūsų dviejų nebėra žmonių. Draugavome. Gana ilgai. Norėjome tuoktis. Bet mano tėvai nenorėjo šviesiaplaukės marčios. O aš nedrįsau jiems prieštarauti. Pasakiau, kad važiuotų namo, į Rygą, ir ten tvarkytųsi savo gyvenimą, nes mums nieko neišeis. Išdaviau ją, - senis vėl pravirko. Kiek patylėjo ir tyliai tęsė toliau:
- Ji sukūrė šeimą Rygoje, turi vieną dukrą. Aš taip pat turiu šeimą čia. Bet taip niekada jos ir nepamiršau. Juk išdaviau ne tik ją, aš išdaviau ir savo sielą, nes ji ir buvo ta mano Dievo nukirstoji dalis... mes retkarčiais susirašinėjame laiškais. Paskutiniame ji rašė, kad jai labai skauda širdį ir ji jaučia, kad man blogai, - vis tyliau kalbėjo senis Eko.
„Kai tu mirsi, aš tai pajusiu ir pažadu, kad uždegsiu žvakę už tave... ir už save“, - paskutiniame laiške senoliui Eko rašė jo vienintelė gyvenimo mylimoji iš Rygos...
Daugiau senis nebekalbėjo, jo alsavimas vis sunkėjo, akys apsiblausė. Išlipo jis mažame miestelyje netoli Zugdidžio. Jį pasitiko ir nulydėjo sukriošęs šuva.

Vilnius – Ryga – Kijevas – Tbilisis – Zugdidis

Jau gerą pusmetį gruzinų oro bendrovė „Euroline“ žada atnaujinti tiesioginius skrydžius iš Tbilisio į Vilnių. Deja, kol kas tai lieka tik kas mėnesį atnaujinamais pažadais. Jų nelaukusi, praėjusią savaitę lietuviškas sniego pusnis iškeičiau į gruzinišką saulę bei gaivų pavasarį. Po beveik parą trūkusio skrydžio ir filmų žiūrėjimo oro uostuose pasiekiau sostinę Tbilisį. Iš – 10 laipsnių šalčio, į + 10 laipsnių šilumą. Kas gali būti šauniau sušalusiai lietuvei?.. Kiek paviešėjusi draugiškoje bei svetingoje Nino ir Iraklio šeimoje, sėdau į vadinamą čia „maršrutką“ ir išriedėjau į už 318 km į Vakarus nuo sostinės esantį Alytaus dydžio Zugdidį. Į šį miestą iš Lietuvos mane veda atsitiktinumų virtinė, vis ryškiau tampanti keliu... Visiškai sutemo, žmonės aplink klega daininga, jausminga ir kiek šerpetota kalba, o per kalnus raitosi oranžinių žibintų gyvatė...