Veidai, istorijos, detalės

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Užauginti tamadą*

.. tostų profesionalas..

- Mano Dato pats geriausias tamada Zugdidžio apylinkėse. Jis pakelia tiek, kiek niekas kitas. Ir visada laimi tostų rungtynes. Niekada nenusigeria. Ir mūsų vyrams būdingo pilvuko neturi, o kiek jis tostų moka, - kiek įraudusiais nuo vyno žandais ima girtis žilagalvė Lika, kurios namuose šiandien esu garbinga viešnia.

Kai pradedu domėtis, kaip jos 42-iejų sūnui Dato pavyksta pakelti tiek alkoholio ir likti beveik blaiviam per vestuves, gimtadienius ar šiaip tradicines šventines vakaro supras**, Lika paslaptingai nusišypso ir tepasako: „na, mes gi iš kaimo“.

Nieko nesupratusi, ką reiškia tas „na, mes gi iš kaimo“, smalsauju toliau. Po paskaitėlės apie tostų tradiciją ir tamados reikšmę gruzinų kultūrai, Lika išsitaria, kad esmių esmė yra būsimojo tamados kūdikystė!!!

- Kodėl?, - nustebusi klausiu jos.

- Nuo pat senų laikų ir, ačiū Dievui dar ir dabar, turime tokią tradiciją – gimus berniukui šeimoje jo tėvas turi nuspręsti, ar auginti vaiką tikru tamada. Jei taip, tai kūdikį krūtimi maitindama motina sau ant peties po truputį lašina vyną. Šis plona srovele nuteka ant krūties, kuria žindomas vaikutis. Vynas susimaišo su motinos pienu. Vaiko organizmas po truputį pripranta prie vyno. Berniukas užaugęs tampa nenugirdomu Tamada.

Nors Likos pasakojimas man skamba labiau kaip legenda, ji tikina Dato užauginusi būtent taip.

- Gaila, bet ši išmintis jau baigia išmirti. Miestuose žmonės pamiršta papročius. Ir kaimuose vis mažiau žmonių jais seka. Man atrodo, kad taip Gruzija praranda save, - kiek ilgesingai nutęsia gruzinė Lika ir susimąsčiusi nutyla.


**********
Tostas nr. 1

Kai gruzinas sodina vynuoges, jis dėmesingai parenka ne tik sodinukus, bet ir kuoliukus jiems. Augdamas vynuogienojas leidžia lanksčius ūglius, kuriuos palaiko kuoliukas. Ūgliai vejasi aplinkui jį ir taip nesvyra žemėn. Jų nesulaužo nei vėjas, nei lietus, nei gyvūnai. Kuoliukas padeda vynuogienojui augti ir plėstis. Gerai saugomas ir palaikomas vynuogienojas išbujoja ir sustiprėja. Ir, stiebdamasis į viršų... išrauna iš dirvos kuoliuką. Tačiau šis nenukrenta žemėn. Nes jį stipriai, stipriai laiko vynuogienojo ūgliai. Jie taip apsiviję aplink kuoliuką, kad šio ištraukti dažnai nepajėgia net žmogaus ranka. Dabar kuoliukui vynuogienojas taip pat būtinas, kaip ir pradžioje šiam kuoliukas. Palaikydami vienas kitą vynuogienojas ir kuoliukas suauga į vieną visumą. Ir užaugina gerą derlių. Pakelkime šią vyno taurę už palaikančią, į pagalbą ateinančią, visagalę meilę!!! Sichvaruls gaumardžios - სიყვარულს გაუმარჯოს(už meilę)!!!

* Tamadà [< gruz.] - pasilinksminimo, pokylio, puotos tvarkdarys ir tostų skelbėjas.
** Supra [< gruz.] - gruziniškas vaišių stalas, apkrautas gruziniškais duonos chačapuri, avienos šašlykais, daržovėmis, vaisiais, sūriu ir, žinoma, vynu.

2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Gruzija ir ES

.. gruzinų nuomonės apie ES..

Zugdidis - nedidelis Vakarų Gruzijos miestas pačiame Gruzijos - Abchazijos pasienyje. Iš čia keliai veda ne tik į kalnus, bet ir vieną sudėtingiausių Pietų Kaukazo konflikto zonų - nepriklausomybės siekiančią separatistinę Abchazijos respubliką. Kiekvienas šio skurdo nustekento regiono, vadinamo Samegrelo, gyventojas žino Europos Sąjungą ir lenkiasi jai kone iki žemės. Neoficialiai kalbama, kad pusę pinigų į miestą atveža būtent ES taikdariai, įvairios misijos, komisijos, savanoriai ir projektai.

„Gerai. Labai gerai. Puikiai. Džiaugiuosi, kad ji yra. Optimistiškai. Palankiai. Tegu daro dar daugiau. Tikiuosi, kad jie nuo mūsų nenusisuks. Mums reikia siekti dar labiau suartėti", - taip ir panašiai į klausimą apie požiūrį į ES, atsakinėjo žmonės pagrindinėje Zugdidžio gatvėje.

Pinigų maišai

Pasaulį krečiant ekonominei krizei, Gruzija sugeba po truputį augti. Ji nedideliais žingsneliai (pernai jos BVP augo apie 2%, šiemet taip pat planuojamas kelių procentų augimas), bet užtikrintai stumiasi pirmyn. Europos Sąjungos vaidmuo čia - pirmaujantis:

„Kad ir kas ką sakytų, nešdama į Gruziją demokratiją, žmogaus teises, teisinę santvarką, liberalias vertybes, ES pirmiausia atneša pinigų. Ir tai yra viena pagrindinių mūsų meilės šiai struktūrai priežasčių. Bent jau regionuose, kur dažnai trūksta maisto, o pro stogą sunkiasi vanduo, tai tikrai", - pasakoja Rusudan Kalichava, pirmoji, dar prieš 15 metų Zugdidyje įkūrusi nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Atinati".

40-metė Tiko gyvena viena dideliame gražiame name Zugdidžio centre. Kone kas savaitę ji turi „svečių iš Europos Sąjungos". Tiko nuomoja kambarius keliaujantiems ir į miestą užsukantiems įvairiems ES pareigūnams. Už naktį europietis moka po 80 GEL (119 Lt).

„Dirbdama mokykloje informatikos mokytoja per mėnesį aš uždirbu 84 GEL (125 Lt)", - palyginimus žeria Tiko.

Nedidukės kavinukės savininkas šviesiaplaukę merginą pamato dar už kelių šimtų metrų ir įvairiais būdais kviečia užsukti. Jam užsieniečiai - pagrindiniai ir beveik vieninteliai klientai. Jis džiaugiasi ir myli ES, nes prieš kelias savaites nusipirko naujutėlį džipą. Sako, kad prisitaupė iš kavinės pelno.

„Juk pas mane alaus ar viskio išlenkti renkasi visi Zugdidyje gyvenantys užsieniečiai. Todėl linkiu Europai kuo greičiausiai pasveikti po krizės ir atsiųsti pas mus dar daugiau tarptautinių misijų", - šypsenos neslepia kavinės savininkas Zaza.

Europiečius, o tiksliau, jų pinigines, čia myli visi: turgaus prekeiviai, nedidelių privačių parduotuvėlių savininkai, padavėjai, valkataujantys vaikai ir net benamiai šunys.

Vertybių perstumdymo metas

Tačiau, be pragmatinės meilės ES pinigams, yra ir kitokia, graži, nuoširdi ir kartu atsargi, meilė europietiškoms vertybėms.

Anot ponios Rusudan, pastaruosius keletą metų Gruzijoje vyksta įdomūs vertybiniai pokyčiai. Jaunimas daugiau keliauja, studijuoja užsienyje, atsiveža iš Vakarų kitokį, kur kas laisvesnį požiūrį į gyvenimą. Ir nebežino, ką su juo daryti.

„Laisvė atnešė į Gruziją savotišką chaosą: daug blizgučių, daug laisvų poelgių ir senų tradicijų atmetimo. Dažnai žmonės dabar yra pasimetę ir pametę save. Manau, mes kartu su ES dar turime daugybę darbo šioje srityje. Reikia parodyti žmonėms, kad tikros gruziniškos tradicijos ir vertybės beveik nieko nesiskiria nuo europietiško vertybinio pamato. Tiesa, per mūsų pačių apsileidimą atsirado krūvos pseudovertybių", - įsitikinusi ponia Rusudan, prieš savaitę Zugdidyje atidariusi prieglaudą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims.

Jai pritaria ir jaunas teisės specialistas Giorgijus Gardava, dirbantis Zugdidžio savivaldybėje:

„Dabar nebeaišku ką galvoti, ar didžiuotis tuo, kad esi gruzinas, ar tai atmesti ir tapti europiečiu. Mums reikia pasirinkti kryptį ir viską susidėlioti. Iš pradžių mūsų norėjo viena sąjunga, dabar štai suartėjame su kita. Iš vienos pusės esame labiau azijiečiai, iš kitos - europiečiai. Šita kryžkelė ir neaiškumai vyrauja visur: mūsų valdžioje, mūsų teisinėje sistemoje, mūsų ekonomikoje, mūsų, gruzinų, galvose", - sako jis.

Pasak pono Giorgijaus, Europos Sąjunga neabejotinai yra Gruzijos ateitis. Tačiau iki jos dar labai labai toli, mat, pirmiausia, reikia susivokti patiems kur judėti. Dar reikia pasitikrinti savo vertybes, jas nušlifuoti nuo susikaupusių posovietinio nihilizmo apnašų. Be to, itin svarbu nepamesti savojo, gruziniško, identiteto.

www.DELFI.lt

2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis

Gruzinų kalba per muziką

..poetas გალაკტიონ ტაბიძე..

http://www.youtube.com/watch?v=R3FcC8dG94c

Galaktionas Tabidzė(1892-1959)— garsiausias XX a. gruzinų poetas. Jo kūryba padarė įtaką visiems jo laikmečiu gyvenusiems ir vėliau atėjusiems kūrėjams. Šių dienų Gruzijoje Galaktiono vardas skamba dažnai ir garsiai. Jo eilėms kuriama muzika. Ir šios dainos tampa kone tautinėmis.

Išgyvenęs per Stalino valymus 1930-aisiais, po diktatoriaus mirties poetas atsidūrė persekiojamųjų, uždraustųjų spausdinti sąrašuose. Tai labai prislėgė kūrėją. Jis puolė į depresiją ir alkoholizmą. Artimųjų patalpintas į psichiatrinę ligoninę ištverti nesugebėjo. 1959-aisiais, eidamas 68-uosius metus, Galaktionas nusižudė.

2010 m. balandžio 13 d., antradienis

Rauda. ნიქო გომელაური

..Šunys. Antroji dalis..

Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien ryte mirė vienas žymiausių šiuolaikinės Gruzijos poetų ir aktorių – Niko Gomelauri (ნიქო გომელაური). Jam buvo vos 39-eri. Anapilin jį išsivedė vėžys. Jį aprauda tūkstančiai žmonių, nes trumpas poeto gyvenimas buvo spalvingas, turiningas ir prasmingas. Save poetas dažnai vadindavo šio pasaulio šunimi: rankiojančiu valgio atliekas gatvėje, nuolat ieškančiu kažkokių nujaučiamų pėdsakų, tipenančiu paskui žmogų...

Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien mažoje Zugdidžio gatvelėje mirė bevardis benamis šuva. Jis užgeso taip tyliai, kad kartu ant šaligatvio tupėję šunys to nė nesuprato... šaligatviu kaip visada skubėjo savais reikalais užsiėmę žmonės. Kažkas paspyrė gulintį šunį. Jis nepajudėjo.






Šalia buvę du šunys pasilenkė prie užgesusio bičiulio. Ėmė uostinėti, judinti jį nosytėmis ir letenomis. Tačiau šis nejudėjo. Šunys pradėjo kaukti. Iš pradžių tyliai. Tačiau jų draugas nepabudo. Tuomet jų rauda tapo garsesnė. Aš stovėjau kitoje gatvės pusėje ir norėjau kaukti kartu su šunimis. Ašaros spaudė gerklę ir plūdo per skruostus. O vietiniai žmonės tarsi nieko nepastebėdami ir toliau skubėjo pro šalį. Niekas nesustojo. Niekas neatkreipė dėmesio. Tarsi nematytų. Tarsi negirdėtų šuniškos raudos. Kodėl jie tokie abejingi?
... Amžinąjį atilsį, Niko. Amžinąjį atilsį, bevardi šunie. გმერთმა ნათელში ამქოფოს მისი სულილ (Gmertma natelši amkopos misi sulil.)