Veidai, istorijos, detalės

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Geriausias Samegrelo chirurgas

.. fanatizmo kaina..

Margarita Aleksandrovna su Vladimiru susipažino būdama penktame medicinos instituto kurse. Jis buvo keliais metais vyresnis. Žavus, aukštas, juodbruvas, visą kūną iki ploniausio nervo persmelkiančiomis akimis.

Jis žadėjo tapti geriausiu chirurgu mieste. Ji mokėsi gydyti vaikus. Vladimiras žavėjo Margaritą Aleksandrovną savo šmaikštumu ir šaltu sąmoju. Be to, jis šventai tikėjo medicina.

Ilgai jie nedraugavo: keli pasimatymai, pasivaikščiojimai po parką ir nuolatiniai pokalbiai apie medicinos ateitį, chromosomų išsidėstymą, kraujo ligas ir vaistų nuo vėžio išradimą. Po kelių mėnesių draugystės Vladimiras pristatė Margaritą Aleksandrovną savo tėvams. Po kelių dienų jie susituokė. Margarita Aleksandrovna perėjo į Vladimiro tėvų namus.

Vėlyvais vakarais jaunavedžiai eidavo pasivaikščioti į... ligoninės morgą. Į jį vaikščioti buvo draudžiama, ypač medicinos studentams. Tačiau Margarita Aleksandrovna kantriai tylomis laikydavo žibintą, o Vladimiras tyrinėdavo lavono kūno dalis. Kelis kartus per savaitę medicinos ordinatūroje tuomet studijavęs Vladimiras išdarinėdavo žmogaus kūną, tyrinėdamas jo organus ir galimas ligas, o artėjant aušrai stropiai viską sudėliodavo atgal ir susiūdavo. Vėliau jaunuoliai pabėgdavo iš naktinės nusikaltimo-pažinimo-mokymosi vietos. Pavargę ir kiek pakvaišę.

- Ištisas naktis aš laikydavau tą žibintą. Tomis valandomis su manimi būdavo jau nebe mano Vovočka, prieš mane stovėdavo Faustas: nepailstantis, užsidegęs, bauginančia ir šalta šviesa žibančiomis akimis, tvirta ranka ir negirdinčiomis ausimis. Aš juo žavėjausi, aš jį dievinau, aš leidau jam jaustis Dievu, - tarsi gailėdamasi atsidusta ir nutyla Margarita Aleksandrovna.

Baigęs studijas, Vladimiras tikrai tapo pačiu geriausiu ir gerbiamiausiu chirurgu visame Samegrelo regione. Jis pats sukūrė kelias operacijas, ištyrinėjo keletą ligų. Nuolat šventai tikėjo savo pašaukimu. Jaudinosi dėl savo ligonių, linkėjo sveikatos, dieną naktį galvojo kaip jiems padėti. Vladimiras tapo liaudies gydytoju, pas ligonį skubančiu ir naktimis, ir pėsčiomis, gydančiu net tuos, kurie neturėjo tam lėšų. Jis visą save dalino darbui ir ligoniams.

- O mūsų šeimai jo nelikdavo, - graudžiai atsidūsta Margarita Aleksandrovna.

Ji pasakoja, kad vaikai tėtį atsimena tik susirangiusį lyg kokį raitytą kelmą ant sofos su medicinine knyga. Jis nuolat skaitydavo chirurginius traktatus, mokslinę-medicininę kolegų literatūrą, pats rašydavo, studijuodavo žmogaus anatomiją... Ir niekad gyvenime Vladimiras neišlankstė laivelio su sūnumi, niekada neleido aitvaro nuo kalno, niekada negamino kartu vakarienės, niekada neidavo į tėvų susirinkimus mokykloje, niekad nepadėdavo Margaritai Aleksandrovnai namuose. Nė karto neprisuko išklerusios spintelės durelių, nė karto nesutvarkė varvančio krano, nė karto nenuėjo į turgų kartu su žmona ir nepadėjo jai atvilkti namo bulvių maišo...

Vladimiro gyvenimo aistra sudegino jį greitai. Jo širdis sustojo vos perkopusi penkiasdešimtmetį. Žmonės visame Samegrelo regione prisimena jį kaip genialų chirurgą, turėjusį didelę ir atvirą širdį.

O štai savo šeimai Vladimiras paliko chirurginių knygų biblioteką, kalną popierių bei ligos istorijų ir tik keletą trupinių gerų prisiminimų.

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Viena trečioji

... Trys mėnesiai...

Šiandien gegužės 14-oji. Lygiai trys mėnesiai prabėgo nuo atsisveikinimo su
namais Lietuvoje. Už lango +30, gatvėje tikra pekla, o žmonės vis dar juodais apdarais.

O vis dėlto, po trijų mėnesių čia, juodi gruzinų drabužiai jau nebe taip dirgina akis kaip pradžioje. Dabar matai giliau - juodai nuo galvos iki kojų apsirengę gruzinai taip pavargę nuo gyvenimo ir jo nešamų negandų, kad spalvos jiems neteko prasmės. Juoda gedulo spalva gruzinams - kasdienybė. Ir nesvarbu, kad už lango kepina saulė.

Prieš kelias dienas man paaiškino, kad apvalaini ženkliukai ant žmonių drabužių - tikrai ne keistai atrodantis papuošalas, o mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Jas gruzinai, kaip medalius, visada nešioja ant krūtinės. Taip rodydami pasauliui savo skausmą. Ir ne 40 dienų, o visą gyvenimą. Tiesa, šis paprotys gyvas jau vien provincijoje.

... Trys mėnesiai - 1/3 man skirto laiko Gruzijoje. Jau kurį laiką rožiniai kalnų, vyno, svetingumo, draugiškumo, daržovių ir vaisių šalies akiniai dulkėja po lova. Akys geriau ima matyti be jų... Gruzija - kontrastų šalis. Joje dar daug neteisybės, diskriminacijos, moterų ir vaikų teisių dažnai nepaisoma, supuvusi socialinio draudimo ir būtinosios medicininės pagalbos sistema, klesti valdžios pareigūnų savivalė, biurokratinis aparatas kaip nupenėta hidra, narkomanija ryja tūkstančius žmonių gyvybių, o paprasti žmonės tiesiog nuo visko pavargę ir galvoja, kada gi pasibaigs šis vargų pakalnėn kylantis jų keliukas... Kalnai, jūra, vynas, žmonių gerumas ir nuoširdumas iš Gruzijos niekur nedingo. Visa tai yra. Tik juos slegia kalnai sunkumų ir neteisybės.

Reikia padėti. Tik kaip?..

P.S. Vakar gavau vizą į Iraną. Mėnesio pabaigoje porai savaičių trauksiu ten. Islamas, mečetės, šariato teisė, griežta moterų drausmė. Bus įdomu. Reikia ruoštis čadrą.