Kindzi, prieskoniai ir citrina

..gyvenimo skonis..

ქინძი (kindzi) – tokia, išvaizda petražoles primenanti, gruziniška prieskoninė žolė. Jos dedama visur ir visada. Į bemaž kiekvieną patiekalą. Ragauji. Stiprus kažko prieskonis. Nesupranti. Iš pradžių tikrai nesupranti, kodėl tie patiekalai, bemaž visi, tokio keisto, neįprasto ir nelabai lietuvio gomuriui priimtino skonio. Ne kiekvienam jis patinka. Bet po savaitės pripranti ir pradedi suprasti, kodėl jis reikalingas.
- Taip kvepia Gruzija, - aiškina man Daali, mažosios Tikos auklė, - ši žolė labai naudinga sveikatai, be to, ji reikalinga skoniui. Maistas negali likti be skonio. Be jo nepajusi, kad gyveni.

Druska, pipirai, žolelės, česnakai, svogūnai, įvairiausios šaknelės ir žievelės – prieskoniai, be kurių nebūtų Gruzijos virtuvės. Duona čia gerokai sūresnė nei Lietuvoje ar kur kitur Europoje. Kai valgai makaronus su grybų padažu, chinkalius (didelius vietinius koldūnus), mėsą, troškinius, sriubas ir visa kitą, taip pat jauti prieskonių skonį. Čia jų niekas niekada ir niekur negaili.
- O kaip gi kitaip?, - stebisi Daali, - tai kam iš viso tada juos dėti, jei nejauti sūrumo, aštrumo ir kitokių būdingų skonių. Gyvenimas privalo turėti skonį! Kitaip, kam iš viso tada gyventi?

Vos atvykus į Zugdidį namų šeimininkė įpylė man juodos arbatos su citrina. Paprastos juodos arbatos su citrina. Tačiau jos skonis pritrenkė. Tokios juodos arbatos su citrina dar niekur nesu ragavusi. Kiekvienas jos gurkšnis tarsi puokštė spalvų, kvapų ir aromatų. Toks stiprus tikros, čia pat už lango augančios, citrinos skonis. Nei per rūgštu, nei per kartu. Labai aromatinga. Tikra. Visos kitos iki tol ragautos citrinos nuo šio puodelio arbatos man prarado skonį. Taip pat ir jausmai tampa aromatingi ir tikri, tik tada, kai leidi jiems nokti, nenuskini per anksti ir nelaistai dirbtinėmis trąšomis, kad augtų ir kvepėtų greičiau, pagalvoju aš...