Neprakeikite visų!

Neprakeikite visų!

- Tai buvo birželio 24-oji... Prieš bemaž 20 metų. Mes su broliu atsitiktinai susidūrėme su abchazų kariniu būriu, kuris tada gadino geležinkelį ir sprogdino stotį. Nuo mirties mus, jaunus berniukus, išgelbėjo armėnė Sveta. Ji tiesiog melste išmeldė mus iš kareivių rankų. Pamaitino. Apkabino. Paguodė. Jos brolis tarnavo abchazams, tačiau mūsų neišdavė. Karo nenorėjo niekas, - prikimusiu balsu siurbčiodamas jau atšalusią kavą pasakoja gruzinas Roinas Šengelia iš Zugdidžio.

Jau 20 metų Roinas naktimis nebesapnuoja nieko. Kas vakarą jis gulasi į lovą, užmerkia akis, ir kas rytą jas atmerkia. Nors viena jų ir nebemato nieko. Jau 20 metų.

- Sveta iš karto ėmė ieškoti būdų kaip mus išvežti iš degančio Suchumio. Ji paprašė pagalbos savo kaimynų: rusų ir abchazų. Į jos maldavimus atsiliepė viena moteris abchazė, anksčiau, iki karo, ji mokė vaikus rusų kalbos ir gerai kalbėjo gruziniškai.

Gal dėl vaikų ir jų gerumo bei nuoširdžių šypsenų, Ema prasidėjus pilietiniam karui taip ir neužbraukė šiltų jausmų, kuriuos jautė gruzinams. Ji neatsisakė padėti Svetai ir iš karto pradėjo tvarkyti Roino ir jo brolio dokumentus.

- Jau po keletos dienų atsidūrėme Raudonojo kryžiaus sąrašuose, tarp tų žmonių, kuriuos kasdien sunkvežimiais saugiai išgabendavo iš karo zonos.

- Tai buvo didžiulio džiaugsmo ir didžiulio skausmo diena.... Atsisveikinant Ema man verkdama tepasakė: „Kai pasieksite Zugdidį, prašau, tik neprakeikite visų abchazų“.