Veidai, istorijos, detalės

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Ką mes pramiegame

... šimtus svarbių ir nematomų dalykų...

Mėgstu pamiegoti. Ir tikrai nemėgstu keltis anksti. O štai šiandien pagalvojau, kad ir vėl pramiegojau lietų... Jo nemačiau jau gerą mėnesį, nors lyja čia beveik kasnakt. O taip norėčiau pabraidyti per jį basa ir permirkti iki pat kaulų.

Kas vakarą miestas dūsta nuo karščio ir tvankaus oro, gražus besileidžiančios saulės nutviekstas dangus nepranašauja lietaus. Gėlės, žolė, medžiai viskas trokšta vandens.

Kai atskeliu ryte danguje nesimato jokių debesų, saulė kaitina kaip ir vakar, tačiau kažkas pasikeitė. Viskas atrodo kitaip. Žemė gyvesnė, visa žaluma atsigavusi ir kitokios žalios spalvos – ryškesnė. Tarsi linksmiau viskas, gyviau atrodo... Ir vėl pramiegojau lietų, pagalvoju. Ir taip kartojasi kasnakt.

Ką dar mes pramiegame? Lakštingalų giesmes, saulėtekius, rasą, draugystę, užuojautą, meilę?

Gruzinas Laša Kikvilašvilis pasakoja, kaip per naktį apsivalo miestas: vakare jį paliekame murziną, šiukšliną, apšepusį purvu, o ryte jis pasitinka mus visiškai kitokiu veidu: švarus, tvarkingas ir gaivus.

O gal mistikė naktis – tai viso ko atsinaujinimas ir atgimimas. Gal būtent naktį vyksta nematomi ir taip laukiami stebuklai.

video

Komentarų nėra: