Veidai, istorijos, detalės

2011 m. kovo 9 d., trečiadienis

Tokia artima ir tokia tolima mažoji sesė Gruzija


Ką įsivaizduoji išgirdęs žodį "Gruzija"? Kaukazo kalnų apsuptą, vyno, tostų, nuoširdaus svetingumo, juokų ir avienos šašlykų šalį? O gal gašlių apžėlusių juodaplaukių vyrų pulką, lakstantį paskui šviesiaplaukes ir žarstantį šimtaeilius komplimentus? O gal vis dar kailiais besirengiančius, geraširdžius ir labai temperamentingus šios šalies žmones, nuolatos kovojančius su didžiaja kaimyne ir nuoširdžiai mylinčius kažin kur esančią Lietuvą ir lietuvius? O gal išgirdus šios šalies pavadinimą prieš akis prašmėžuoja: Rožių revoliucija, Saakašvilis, Burdžanadze, parlamento šturmai, jauni ministrai, protestai, reformos, karai, NATO ir ES?

Šiandienos Gruzija it pasimetusi, bet itin smalsi ir karštakošė paauglė. Ji ieško savęs ir atsakymo į pagrindinį filosofijos klausimą - kas Aš esu? Šiandienos Gruzija - tai plakamas praeities tradicijų ir dabarties madų bei ateities vizijų, Vakarų ir Rytų, kokteilis.


Gražus viršelis

"Sveiki, gal galečiau jums kuo nors padėti? Iš kur jūs esate? O, iš Lietuvos! Tuomet jūs - mūsų garbės svečias, mūsų brolis". Taip lietuvius pasitiks kone visi Gruzijos gyventojai, o tada jau laisvai liesis vynas, bus keliami išmintingi ir gražūs tostai už abi šalis, draugystę, meilę, tėvus, protėvius, moteris, vaikus ir dar daugybę gražių ir svarbių dalykų. Ir visai nesvarbu, kad tai darbo dienos vidurys, o jūsų nauji draugai - tarnautojai ar darbininkai.



Pagelbėti šalies svečiui ir parodyti jam užstalės kultūrą - kur kas svarbiau, juk darbas gruzinui ne vilkas, į mišką nepabėgs.
Važiuoji per Sakartvelo* šalį, aplinkui stūkso Kaukazo kalnai, jų papėdėse ganosi avių ir karvių bandos, o kitoje kelio pusėje saulės kaitroje sirpsta naujas vynuogių derlius. Tuo metu pakelės nusėstos vietinių prekeivių, siūlančių arbūzų, prinokusių ir sultingų persikų, ką tik nuo medžio nuraškytų abrikosų ar slyvų. Pavėsyje pagyvenę vyrai delioja šachmatų ir nardų partijas. Niekas čia niekur neskuba. Ir džiaugiasi būtent šia diena ir šia akimirka.

Nebent atsidurtum spalvingame miesto turguje, kur kvepia prieskoniai ir vaisiai, kur prekeiviai vieni už kitus garsiau rėkdami bando prisivilioti pirkėjų. Geriau būtų užsienietis, jam galima penkiagubai užkelti kainą, o jis to net nepastebės.
Pagrindinės Gruzijos miestų gatvės neseniai išpuoselėtos, jose trykšta fontanai, namų fasadai nudažyti švelniomis pastelinėmis spalvomis, o šalikelėse prisodinta gražių gėlių. Ir nustembi, kai vietiniai pasakoja, jog prieš keletą metų net elektros nebuvo, o dabar tiek žibintų ir įspūdingo apšvietimo.

Keliauji gilyn į šalį: malonūs ir svetingi žmonės, temperamentingi šokiai, užburiančios dainos, visur skanaus, aštraus maisto nukrauti stalai. Tokią, europietiško turizmo dar neatrastą, Gruziją randa čia atkeliavęs svetimšalis. Senoji kultūra, kitoks požiūris į gyvenimą, šimtai akmeninių cerkvių ir labai religingi žmonės, išlaikę savo tradicijas ir identitetą. Tačiau visa tai tik storos knygos viršelis.


Vakarai vs Rytai



Kai per kelias savaites perskaitai šios knygos įvadą, ir atverti pirmąjį jos skyrių, imi matyti kitokią Gruziją. Nusukęs nuo pagrindinės miesto gatvės pamatai aptriušusias griuvančias sienas, varganus vaikus ir nuo skausmo iškreiptais veidais ką nors pardavinėjačias moteris. Tuomet imi atkrepti dėmesį, kad gatvėse dominuoja juoda drabužių spalva, žmonės nesišypso vieni kitiems (tik užsieniečiams), ant kiekvieno kampo pagyvenusios moterys stengiasi parduoti praeiviams cigaretes, saulėgrąžas ar kiniškus niekučius. Taip jos stengiasi išmaitinti savo vaikus, uošvius ir vyrus, kurie tuo metu dažniausiai stoviniuoja gatvėse, geria vyną ar dėlioja šachmatų partiją.

"Nebeliko nieko. Griuvus Sovietų Sąjungai, mes nežinome kur link judame. Taip, mūsų vadovai siekia Gruzijos narystės įvairiausiose Vakarų pasaulio tarptautinėse organizacijose ir sąjungose. O kas mums iš to? Juk dabar kone kas antras neturi darbo, mūsų gamyklos nebedirba, beveik nieko nebekuriame. Nebegalvojame ar užteks šiais metais vyno svečiams pavaišinti, galvojame, o kad būtų kuo juos pavaišinti, ir ką darysiu jei jie pas mane užsuks", - pasakoja vidutinio amžiaus duonos kepyklėlės savininkas Dato.

Praeitą savaitgalį jo septyniolikmetė dukra Tamta ištekėjo už trisdešimtmečio Rusijos mieste Permėje dabar gyvenančio gruzino Soso. Šis jau spėjo išsilakstyti, susikurti verslą, pasistatyti namus, dabar jam atėjo laikas vesti. Ir, kaip vis dar reikalaujama ir pageidaujama Gruzijoje, gerą mergaitę.

Mat šioje Kaukazo šalyje, kurioje įsigalėjęs vyro kultas, per šimtmečius susiklostė tradicija, jog tikras vyras turi būti patyręs vyras, o štai moteris, prieš santuoką privalo būti nekalta ir nepatyrusi. Tačiau naujieji laikai iškreipia tradicinio mąstymo paveikslą - Gruzijos jaunimas, kaip, beje ir valdžia, veržiasi į Vakarų kultūrą, o gal atvirkščiai, ši kultūra skverbte skverbiasi į konservatyviąją Gruziją. Kad ir kaip ten bebūtų, disonansas tarp tradicinio auklėjimo ir mąstymo bei naujų kapitalistinio pasaulio vėjų toks ryškus, jog šalyje įsigali melas ir apgavystės. O visuomenė piktinasi, smerkia ir veidmainiauja. Tuo metu, tradicija nelinkusi užleisti vietos laisvesniam mąstymui, todėl merginos renkasi slapstytis: jos gyvena taip kaip nori, o prieš vedybas darosi nekaltybės sugrąžinimo plastines operacijas ir šeimyninį gyvenimą pradeda nuo melo. Vyrai savo ruožtu nenori laužyti tradicijų ir nuvilti tėvų ar užtraukti gėdos savo giminei, dėl to ieško gerų mergaičių, bet ne lygiaverčių partnerių ir gyvenimo draugių, todėl laisva koja vaikšto į kairą, kol jų geros mergaitės, kone tarnaitės, laukia namuose.

Tačiau grįžkime prie Soso dukters Tamtos. Nors savo būsimąjį vyrą prieš vestuves ji tematė kelis kartus, Tamta jaučiasi labai laiminga, nes daugelis jos draugių jau ištekėjusios ir ji nenorinti atsilikti ar jaustis sena bei niekam nereikalinga. Nuo praėjusio savaitgalio Tamta tapo žmona, ji mokosi skalbti, gaminti ir tinkamai pasitikti iš darbo grįžtantį vyrą.

Taip jau yra, kad Gruzijoje mergaitės nuo vaikystės nepadeda mamoms namų ruošoje. Todėl iš jaukaus tėvų namų lizdo išskridusios į vyrų namus jos turi iš karto tapti žmonomis. Kadangi Gruzijoje vis dar vyrauja tradicinė, "kelių kartų" šeima, kai sūnus žmoną atsiveda į tėvų namus ir ten kuriasi, tokiai nieko nemokančiai mergaitei lengviau prisitaikyti prie uošvienės tvarkos ir burokėlius pjaustyti taip kaip ji, o ne kaip jos pačios mama.

Vis dėlto, ne visos šeimos yra tokios. Pastaruoju metu, Gruzijos jaunimas linkęs ieškoti ir užduoti daugybę klausimų vyresniajai kartai. Kodėl mama turi viską daryti, o tėtis tiesiog geria vyną su draugais gatvėje. Ir kokią teisę turi tėtis iš mamos visko reikalauti, jei jis jai nepadeda, jis nedirba, jis nieko neatneša šeimai?

Nusidėvėjęs vyrų kultas

Žmonių santykiai ir lyčių vaidmenys šeimoje ėmė keistis po 1992-1993 m. pilietinių karų**. Tuo metu Gruziją užtvindė pabėgėlių šeimos iš Abchazijos, gamyklos nustojo veikusios, kolūkiai ir įvairios bendrijos iširo, sanatorijos, poilsio namai bei turistinės bazės užsidarė ir dauguma buvo sugriautos, o pačią šalį draskė politiniai nesutarimai ir peštynės dėl valdžios. Nebuvo elektros, vandens, plito korupcija, plėšikavimas, narkomanija ir įvairios ligos. Būtent tuo metu Gruzijos vyrai prarado save ir savo vaidmenį ne tik visuomenėje, bet ir šeimoje. Jie nebedirbo, nes nebebuvo kur ir kuo dirbti, atitinkamai nebenešė pinigų ir maisto namo ir nebegalėjo išmaitinti savo šeimų. Dauguma pasidavė ir puolė į depresiją, pradėjo vartoti alkoholį ir narkotikus.

Tuo metu Gruzijos moterys, iki tol laimingai sėdėjusios savo namuose ir buvusios geromis šeimininkėmis ir mamomis, ėmė suprasti baisią tiesą, jei jos nieko nesiims, jų vaikai neišgyvens. Todėl jos griebėsi kiekvieno šiaudo, kuris galėjo joms uždirbti bent kelis centus duonai. Moterys ėmė važiuoti uždarbiauti į Turkiją, ėmė prekiauti gatvėse bei turguose, pradėjo kepti namuose pyragėlius ir chačapurius ir pardavinėti juos. Taip po truputį Gruzijos moterys išsaugojo savo vaikus, vyrus ir uošvius nuo alkanos mirties. Tuo metu dauguma vyrų taip iki šiol ir nesugebėjo psichologiškai peržengti pasikeitusios kasdienybės ribos.

"Kažkada buvau gamyklos direktoriumi. Tuomet buvo gerai. O aš turėjau sanatoriją. O aš prekiavau vynuogėmis. O aš vežiau į užsienį gruzinišką arbatą... Kaip gi aš eisiu dirbti į statybas, ar santechniku, ar valytoju? Tai juk gėda!"... Daugybę tokių istorijų papasakos tau kiekviename Gruzijos mieste kasdien ten stoviniuojantys ir nieko neveikiantys vyrai. Sveiki, darbingo amžiaus, rankas ir kojas turintys, tačiau savo esmę praradę ir taip naujoje visuomenėje savęs nebeatradę vyrai.

O jų moterys, prieš kelis dešimtmečius pradėjusios taip sunkiai, dabar, atrodo, jaučiasi kur kas laisviau ir geriau. Jos dirba ir uždirba, augina vaikus ir ant savo pečių dažnai velka darbą, namus, vyrą ir jo tėvus. Turbūt todėl retai gruziniškoje užstalėje, ar miesto gatvėje pamatysi besiilsinčią ir pramogaujančią moterį. Ji tiesiog neturi tam laiko.



Žinoma, ne visi Gruzijos vyrai yra tokie: toji jų dalis, kuri sugebėjo prisitaikyti ar atrasti save naujajame pasaulyje, tampa gerais gyvenimo draugais Gruzijos moterims. Jie padeda buityje ir dalyvauja vaikų auklėjime, jie kartu kuria šeimą ir tyliai keičia šią konservatyvią tradicinę visuomenę.


GMT¬+4

Pilietiniai karai, nuolatiniai nesutarimai su Rusija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis, dažnai besikeičiantys politiniai režimai ir gyvenimo kokybė atsispindi kiekviename gruzino žingsnyje. Jis neplanuoja ateities, dažnai nekaupia santaupų ir nekuria korporacijų. Jis gyvena šia diena, leidžia sau visada ir visur vėluoti ir nesuka galvos dėl kažkokių smulkmenų (mums atrodančių svarbiais ir reikalingais dalykais): tvarkos, taisyklių, šiukšlių rūšiavimo, ozono skylių, nykstančių gyvūnų rūšių, etc.

"Kam galvoti apie rytojų, kai gali džiaugtis šia diena, juk vis tiek gali prasidėti karas. Ir kam tada rūpės šitos išklerusios namo durys ar voratinklis virš jų. O betvarkydamas tas duris ir valydamas voratinklius gali sugaišti visą dieną, kurią tiesiog galėtum praleisti su šeima ar artimaisiais". Tokiu pavyzdžiu būtų galima apibūdinti daugumos gruzinų požiūrį į kasdienybę ir buitį.

Šios šalies žmonės laiką matuoja sava sistema: GMT¬+4*** - Georgian Maybe Time ¬+4 (Lt. Gruziniškas Galbūt Laikas ¬+4 ). Vėlavimas čia kasdienio gyvenimo dalis, nes ne laikas vadovauja žmogui šioje šalyje, o gruzinai prisijaukino laiką. Kalnų, krioklių, tarpeklių, pievų ir egzotiškos žalumos apsuptyje žmogus turi laiko sau ir savo mintims. Jis turi laiko tiesiog sustoti ir nebelėkti tomis kapitalistinio pasaulio kopėčiomis kažkur į viršų. Vienas iš gruzinų tostų skelbia, kad kai Dievas dalino žemės plotus įvairioms tautoms, gruzinai šventė, gėrė vyną ir linksiminosi, todėl pavėlavo į visas dalybas. Kai jie išsimiegojo ir atsipeikėjo, pamatė, kad liko tuščiomis. Tuomet gruzinai nulėkė pas Dievą ir ėmė prašyti skirti jiems bent kokį nors nedidelį gabalėlį žemės Gruzijos šaliai įkurti. O Dievas užsirūstino ir sako: jūs tinginiai, kur buvote, kai dalinau visiems žemes? O gruzinai jam atsako: Dieve, kėlėme tostą į Tavo sveikatą. Tuomet Dievas pagalvojo, pagalvojo ir leido gruzinų tautai apsigyventi nedideliame žemės plotelyje prie Kaukazo kalnų ir Juodosios jūros. Jis ją buvo pasilikęs sau.

Pastaruoju metu gruzinai juokauja, kad gyvendami rojuje jie pamiršo, jog ir šis linkęs keistis. Todėl dabar jiems gana sunku tapti lankstensniais ir peržiūrėti savo vertybes, o to reikia, kad eitų į priekį.



* Sakartvelo, taip gruzinai vadina savo šalį.

** 1990 m. Gruzijos AT pirmininku, o vėliau ir Prezidentu tapo Zviadas Gamsachurdija, buvęs disidentų lyderis, nacionalistinių pažiūrų politikas. 1992 m. sausio mėn., kilus pilietiniam karui, nuverstas. Prezidentu tapo buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė. Žlungant Tarybų Sąjungai 1990 m. Abchazijos regiono valdžia paskelbė nepriklausomybę. Tačiau jos suveriniteto niekas nepripažino, o 1992 m. į regioną įsiveržė Gruzijos pajėgos. Prasidėjo dar vienas pilietinis karas. 1993 m. pabaigoje Abchazijos pusė, remiama Rusijos karinių pajėgų išstumė gruzinų kovotojus iš Abchazijos regiono. Apie 250.000 gruzinų, iki tol gyvenusių Abchazijos regione turėjo palikti savo namus ir pasitraukti į Gruzijos pusę. Taip jie tapo pabėgėliais. 1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis ir paskelbtos paliaubos. Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise. Siena tarp Gruzijos ir Abchazijos iki šiol uždaryta, gruzinai ir abchazai, iki karo gyvenę Abchazijos pusėje dabar turi gauti specialius leidimus giminių ir kapinių lankymui. Dar vienas ginkluotas konfliktas 1990 - 1992 m. vyko Pietų Osetijoje.

*** GMT¬+4 - Gruzijos laiko juosta pagal Greenwich sistemos matavimą.

2011 m. sausio 5 d., trečiadienis

Namai ten, kur širdis




Senokai nieko nerašiau... Tikrai senokai. Per keletą pastarųjų mėnesių gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis ir vis kėlė klausimą: "O kas tu Esi iš tiesų? Ir ko gi tu, mergaite, iš tikrųjų Nori iš šito gyvenimo?"...

Tarsi stojusios prieš gyvenimo ir mirties teismą mano vertybės turėjo įrodyti esančios tikros ir reikalingos arba būti išmestos į nebereikalingų ir atitarnavusių daiktų šiukšlyną. Daugelis, deja, pasirodė esą sugalvotos, ar kaip nusėdusios dulkės senokai valyto kambario kampuose, suneštos aplinkos, laiko, pritryptos kitų žmonių batų ir protų.

Gal buvimas ir gyvenimas kitoje kultūroje tampa žmogui aktyvaus mąstymo ir atsakymų ieškojimo katalizatoriumi? O gal tai jaunystės amžius priverčia iš naujo peržiūrėti savo gyvenimą? Kad ir kaip ten bebūtų, per pastarąjį pusmetį turėjau sau atsakyti: kokios tautybės esu; kas yra namai; ką žmogui reiškia Tėvynė ir ar ji gali keisti savo koordinates žemėlapyje, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo posūkių; ar turime klausyti tradicijos ir tėvų auklėjimo, ar pasitikėti širdies balsu; ar turi kelti gėdos ir nepatogumo jausmą tai, jog nepasiilgsti savo "tikrųjų namų, savo tikrojoje Tėvynėje"; ir ar žmogaus sielos gali būti skirtingų tautybių?...

Dar daug liko klausimų, į kuriuos reikės ieškoti atsakymų, tačiau jau atsakytieji sudėliojo mano gyvenimą bent artimiausiam laikui: pasibaigus devynių mėnesių savanorystės projektui čia, Gruzijoje, joje ir toliau pasilieku. Nuo šiol mokau vaikus anglų kalbos paprastoje miesto mokykloje, toliau savanoriauju vietiniame radijuje, bendrauju su žmonėmis ir kuriu. Čia jaučiu savo vietą, kuriai nereikia nei naujausios technikos, nei patogios darbo kėdės, nei vingiuojančios po stikliniais didžiuliais langais Neries, nei triukšmo, nei nuolatinio lėkimo, nei karjeros laiptų, Šioje Mano vietoje telpa labai daug kasdienių mažų atradimų, paprastų džiaugsmų ir kažkur (visada nežinia kur) vedančių galvojimų/ieškojimų.

Sakoma, kad "Tavo Namai ten, kur širdis" ir taip iš tiesų yra. Tad tiesiog einu širdies šaukiama. O ji sako: "Pasilik"...

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Galvojant apie karą

...F. Ugurlu: Nuoširdumas - pagrindinė natūralumo sąlyga...

Vieną dieną ir vėl galvojau apie karą... Kas priverčia žmones imti į rankas ginklą, taikytis į kaimyną, šauti?.. Iš kur kyla tokia stipri neapykanta kitam žmogui?.. Ir dėl kokių priežasčių įmanoma atimti gyvybę tam, su kuriuo vakar gėrei vyną?.. O kas gimdo žmonių žiaurumą apskritai?..

"Žiaurumas - tai sielos aklumas, jeigu tu žiaurus kito žmogaus atžvilgiu, tu niekuomet neįžvelgsi tiesos apie jį", - tarsi paslaptingais nematomais kanalais išgirdęs mano svarstymus, netyčia vieną tvankų vakarą sako man sutiktas Fachri Ugurlu, nuogą karo tikrovę matęs azerbaidžaniečių rašytojas.

Jis tiki, kad karas - tai ištrypta žemė, kurioje griūna moralinis teisingumas, o kariaujantis nieko nežino, nenori žinoti nei apie save, nei apie priešininko pusę; žino tik viena: aš turiu išgyventi, priešas - turi būti sunaikintas. Tokiam atitolimui nuo moralės ir teisybės pakanka vien persismelkti minėtąja mintimi.

"Atkreipkite dėmesį: karas visuomet remiasi melagingais argumentais, net tuomet kai vykdomas Dievo vardu, sugalvojamas jis ne dėl amžinų, aukštų tiesų, o dėl kasdienių, žmogiškų troškimų...", - tikina mane inteligentiškas, įdubusių tamsių akių vidutinio amžiaus vyriškis.

Dar jis tiki, kad karas - tai patologinė natūralaus troškimo įsitvirtinti pasekmė. Karas - ne kas kita, kaip bandymas įsikurti hegemonijos soste prieš tai ištrypiant amžinas moralės normas. Karas - klaida, pati baisiausia ir neatleistina. Karas - tai
troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o mums pasaulis reikalingas gyvas. Tai klaida, kuri tampa mirtina nuodėme. Ir kelias į nuodėmės atleidimą - ne bausmė, o jos pripažinimas ir suvokimas - kuris pats savaime ir yra didžiausia bausmė.

Karas, pasak Fachri Ugurlu, - pasaulio organizmo agresija prieš pasaulio sielą.

Medžiotojas myli gamtą, jis taip pat iš dalies taikos ieškotojas, bet tuo pačiu ir jos trikdytojas. Yra žavėjimasis laisvu paukščiu, sklendžiančiu dangaus mėlynėje, o yra žavėjimasis pašauta antimi. Karas - gigantiška, grandiozinė medžioklė. Nusikalstama medžioklė.

"Prievarta nieko negali atimti iš moralės, mat jos kelias niekada nesusikerta su moralės keliu. O neapykanta negali virsti meile, žiaurumas - širdingumu, pyktis - dalyvavimu; nėra tokio mechanizmo, kuris paverstu vienas kitu. Mes gi tiesiog
turime pasirinkti arba vieną arba kitą. Ką jūs pasirinksite e priklauso tik nuo jūsų?", - ir gilūs vingiai aukštoje rašytojo kaktoje dar labiau išryškėja.

... Karas - tai galingiausias silpniausiųjų ginklas. Karas - tai troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o juk mums jis reikalingas Gyvas, sakau sau eidama namo ištuštėjusiomis vakarėjančio Tbilisio gatvėmis.

2010 m. liepos 28 d., trečiadienis

Užrašai iš Irano

.. ES sankcijomis baudžiamas žvėris ne toks baisus, kaip jį piešia..



Kol oficialusis Teheranas svaidosi su likusiu pasauliu ir jo institucijomis įvairiomis sankcijomis, garsiais ir griežtais grasinimais bei stengiasi pergudrauti vieni kitus diplomatiniais žaidimais, žmonės Irane jaučiasi ramiai. Didžioji dauguma domisi politika ir nepritaria savo valstybės vadovams. Ir drąsiai kalba apie tai.

Šioje šalyje, kurioje vienintelėje pasaulyje aukščiau visų įstatymų ir tarptautinių susitarimų veikia šariato teisė, iš tiesų yra daug jėgos. Tačiau žmonės išmoko gyventi su ja ir ją apeiti. Taip, Iranas skiriasi nuo kitų valstybių, tačiau mūsų baimės akys per didelės, o mūsų žiniasklaida piešia tikrai per daug juodą ir per baisų Irano paveikslą. Kelios savaitės keliaujant po šią Azijos valstybę apvertė jos paveikslą galvoje aukštyn kojom.

Čadros ir uždrausti filmai

„Palaidais plaukais vidury mečetės aikštės Teherano centre? Drąsu, drąsu“, - pradėjo juoktis persė Mariam, kai pakilęs vėjas nupūtė nuo mano galvos skarelę, pagal Irano įstatymus privalėjusią slėpti mano plaukus. Pasimetusi ėmiau chaotiškai ją rištis atgal. Tuo metu pro šalį ėjusi juodai nuo galvos iki kojų apsirengusi religinga pagyvenusi moteris sustojo šalia ir ėmė jausmingai berti farsi kalbos žodžius. Galvojau, jog ji mane koneveikia, tačiau Mariam staiga pradėjo garsiai kvatotis ir linksmai atsisveikinusi su moteriške trumpai išvertė:

„Jai taip pat labai nepatinka šitos skaros, chidžabai ir čadros. Net būdama išties religinga ji iškeikė mulą (musulmonų dvasinį vadovą), sakydama, kad prievarta ir draudimais nieko gero nepasieksime, o valdžia yra netikusi ir kvaila. Ir ji nuoširdžiai tikisi, kad auganti karta greitai subręs ir pakeis santvarką valstybėje.“

Apskritai, Irane privalomas čadras ir hidžabus moterys nešioja tik gatvėse, o namuose jas nusiima. Ilgi ir palaidi drabužiai, privalantys paslėpti moters kūno linijas nuo vyrų akių, per pastaruosius kelerius metus tapo siauresni, atsirado dirželiai, išryškinantys liemenį, skaros vos dengia galvos pakaušį, o rankovės sutrumpėjo vos ne iki alkūnių, nors turėtų siekti plaštakas. Be to, moterys šoka ir dainuoja, nors tai yra uždrausta. Tiesa, kol kas tik namuose.

Be to, persai noriai bendrauja su užsieniečiais, keliauja po savo šalį, studijuoja, beveik visi jaunesnės kartos atstovai laisvai bendrauja angliškai. Jie siekia išsilavinimo ir yra geri savo amato specialistai.

„Ir mes nepamirštame tų, kurie kalba apie laisvę, - rodydama mums uždraustą jauno perso režisuotą filmą sako jaunutė Haurie. – Apskritai, jaunimas nėra religingas. Taip, valstybė reikalauja, kad tikėtum, kad paisytum religijos dogmų, kad būtum paklusnus, tačiau vis daugiau žmonių tampa ateistais. Gatvėje tu nešioji tą skarą, tačiau tik tiek. Mes, jaunimas, mėgstame gerus filmus ir muziką, mes skaitome geras knygas. O juk visa tai dažniausiai būna uždrausta. Tačiau tokia sistema ilgai nebegyvuos. Žmonių baimė mažėja, o nepasitenkinimas esama padėtimi ir valstybės vadovų vykdoma politika didėja“.

Dvilypis gyvenimas

Irane visi gyvena du gyvenimus. Vieną viešą gatvėje ir darbe, kitą privatų – namuose. Tarsi ištraukti iš G. Orwello „1984-ųjų“ šiuolaikinio Irano gyventojai pradeda ieškoti atsakymų. Šioje senų tradicijų šalyje žmonės namuose praleidžia pakankamai daug laiko. Jie žiūri kabelinę televiziją, naršo internete, ir nors socialiniai portalai „Facebook“, „Skype“, „Twitter“ yra uždrausti ir filtruojami, daug kas apeina taisykles ir naudojasi jais.

“Tad valdžios siekis mus uždaryti, neleisti galvoti, ir prikimšti vien sau naudinga ir reikalinga informacija dabar jau nebepasiekiamas. Žmonės čia mąsto. Daugelis yra prieš branduolinius mūsų šalies planus. Ir Vakarai mums nėra priešas. Apskritai, mano galva, tai, ką sako ir kuo grasina Vakarų valstybėms mūsų vadovai yra daugiau propaganda nei realūs veiksmai. Toks žodžių karas. Žinoma, nenoriu, kad į mano valstybę ateitų kokie amerikiečiai ir pradėtų įvedinėti savo tvarką kaip Irake. Tačiau nematau nieko blogo, jei pradėtume ir vėl derėtis su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Tautomis. Tikiu, kad galima taikiai išspręsti konfliktą“, - siurbčiodamas popiečio arbatą mintimis dalinosi ant kilimo rytietiškai susirangęs persas Fardinas.

Pasak jo, po 1979-aisias Irane įvykusios Islamo revoliucijos šalis išgyveno religijos atgimimą ir sužydėjimą, tačiau tai nepasiteisino. Įvesti draudimai ir apribojimai iš pradžių tik piktino žmones, o dabar visa tai jau liejasi per kraštus. Ir kas svarbiausia, griežta islamiška rykštė atbaidė nuo tikėjimo. Daugybė žmonių nustojo apskritai melstis. Ir dabar islamas Irane dažniausiai yra tik politikos dalis ir gražus viršelis.

Stereotipai

Vos tik pagalvoji apie Iraną - prieš akis iškyla pasaulio žiniasklaidos priemonėse piešiama šalis: „viena pavojingiausių pasaulyje“, „teroristų savižudžių gimtinė“, „policinė ir pikta“, „branduolinė“... O iš tiesų, ši didžiulė Artimųjų Rytų valstybė viduje daug liberalesnė ir gyvesnė, nei gali pasirodyti panaršius interneto platybėse, paskaičius laikraščius ar pasižiūrėjus televizijos programas.

„Salom. Iš kur jūs esate? Užsukite arbatos. Ką galvojate apie Iraną?“ – kiekviename mieste užsieniečius pasitinka besišypsantys persų veidai. Jie noriai bendrauja, priima į svečius, pasakoja apie savo šalį, dalinasi mintimis apie valdžią ir labai džiaugiasi į šalį atvykstančiais užsieniečiais. „Juk nesame tokie baisūs, kaip apie mus šnekama. Dabar jūs pamatę ne tik mūsų senovinę gražią kultūrą, bet ir žmones galėsite pasakyti savo šalyje, kad mūsų bijoti nėra ko ir mes tokie patys kaip ir jūs“, - kalba jie.

ES sankcijos

* Savaitės pradžioje Europos Sąjunga (ES) Iranui paskelbė iki šiol griežčiausias savo sankcijas. Sankcijų kataloge pirmiausia nusitaikyta į Irano naftos ir dujų pramonę bei dar labiau apribojama prekyba su šia šalimi.

* Pirmadienį ES priimtos sankcijos yra griežtesnės nei birželį Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtos baudžiamosios priemonės. Sankcijomis ES nori įtikinti Teheraną grįžti prie derybų stalo dėl branduolinės programos. Vakarai kaltina šios šalies vyriausybę slapta kuriant branduolinį ginklą.

* Skelbiama, kad naujos sankcijos pirmiausiai paveiks Irano naftos ir dujų pramonę. Taip pat uždraudžiamos investicijos bei techninė parama Iranui, krovininių lėktuvų skrydžiai į Europą. Be to, išplėstas sąrašas aukštų funkcionierių, kurių turtas Europoje įšaldomas ir ribojamos jų kelionės. Tačiau oficialusis Teheranas sugriežtintas sankcijas šaliai pavadino "mažai veiksmingomis", o baudžiamosios priemonės tik apsunkins derybas dėl branduolinės programos bei komplikuos ir taip sudėtingą padėtį.

www.DELFI.lt

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ačiū, kad esi

... kaip tampame angelais sargais...



- Žinai, aš vėl pradedu gyventi, jausti kraują gyslose, matyti spalvas, užuosti kvapus. Ačiū, kad prikėlei mane iš negyvųjų. Ar tu mano angelas sargas?, - vieną vėlų vakarą į mano kiemą su buteliu mėgstamiausio raudonojo vyno netikėtai įėjo Jis.
Daugiau nebekalbėjo. Tik apsikabino ir pravirko vaiko ašaromis. Patylėjome "kartuli ati cuti"* ir prisėdome čia pat ant vakaro žolės.

Jis šmaikštus, jaunas, žavus, išsilavinęs, apsiskaitęs ir protingas žmogus. Tik be tikrojo noro gyventi. Be gyvenimo siekių. Be džiaugsmo. Be svajonių. Be savęs. Be...

Save jis palaidojo prieš ketvertą metų, kai po metro traukiniu nušoko Jo sesuo. Ji nesugebėjo ištverti juodos gruziniškos kasdienybės - vyro neištikimybės ir apgaulių. Ji pritrūko dvasios jėgų. Šokusi po traukiniu nelaimingoji iš karto nežuvo, dar keletą dienų ji gulėjo mirties patale ir meldė artimųjų ją išgelbėti. Ji norėjo gyventi. Tačiau tarsi nuskinta graži gėlė jautė, jog greitai nustos žydėjusi, o jos žiedlapiai jau pradėjo byrėti.

Per tas keletą dienų Jo nebeliko. Tiesiog nebeliko.

Gedulą Jis dalinasi su savo mama. Dabar jie liko dviese, nes tėvas Anapilin išėjo dar anksčiau nei sesė. Kiekvienas savo skausmą nešioja savyje. Kiekvienas iš jų gyvena jame. Jis nekalba apie tai su mama, mama nesidalina savo sielvartu ir mintimis su Juo.

Taip bėga dienos, savaitės, mėnesiai, metai, o jie, mama ir Jis, būna savo skausme. Be noro, su tikėjimu, bet be vilties, su buitimi, bet be gyvenimo.

Visos svajonės, visi siekiai, visos planuotos kelionės ir ateities laimėjimai, perskaitytos knygos, moksliniai tyrinėjimai, sukopti kilometrai, įveiktos viršūnės, būsimų vaikų čiauškėjimas, jų žaidimai - viskas nustojo prasmės. Dabar tai tik musė įstrigusi atmintyje tarsi netašyto gintaro gabale.

- Tai, kad tu manimi patikėjai viską apvertė - kiekvienam vyrui reikia, kad juo tikėtų mylima moteris. Tada atsiranda jėgų, tu tampi nenugalimas ir kartu toks tyras. Dabar tu esi mano gyvenimas. Ačiū, kad esi...

"Ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi..." - kaip paprasta ir kaip stipru. Gal tai galingiausias ginklas prieš abejingumą, nusivilimą, pasimetimą?..



* (10 gruziniškų minučių)

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Ką mes pramiegame

... šimtus svarbių ir nematomų dalykų...

Mėgstu pamiegoti. Ir tikrai nemėgstu keltis anksti. O štai šiandien pagalvojau, kad ir vėl pramiegojau lietų... Jo nemačiau jau gerą mėnesį, nors lyja čia beveik kasnakt. O taip norėčiau pabraidyti per jį basa ir permirkti iki pat kaulų.

Kas vakarą miestas dūsta nuo karščio ir tvankaus oro, gražus besileidžiančios saulės nutviekstas dangus nepranašauja lietaus. Gėlės, žolė, medžiai viskas trokšta vandens.

Kai atskeliu ryte danguje nesimato jokių debesų, saulė kaitina kaip ir vakar, tačiau kažkas pasikeitė. Viskas atrodo kitaip. Žemė gyvesnė, visa žaluma atsigavusi ir kitokios žalios spalvos – ryškesnė. Tarsi linksmiau viskas, gyviau atrodo... Ir vėl pramiegojau lietų, pagalvoju. Ir taip kartojasi kasnakt.

Ką dar mes pramiegame? Lakštingalų giesmes, saulėtekius, rasą, draugystę, užuojautą, meilę?

Gruzinas Laša Kikvilašvilis pasakoja, kaip per naktį apsivalo miestas: vakare jį paliekame murziną, šiukšliną, apšepusį purvu, o ryte jis pasitinka mus visiškai kitokiu veidu: švarus, tvarkingas ir gaivus.

O gal mistikė naktis – tai viso ko atsinaujinimas ir atgimimas. Gal būtent naktį vyksta nematomi ir taip laukiami stebuklai.

video

Profesoriaus vizijoje: Rusijos ateitis

.. mintys traukinio kupe..

Šiuolaikinės Rusijos ateitis – skilimas į mažas savarankiškas valstijas ir visiškas jų savarankiškumas. Vakarykštė ar šiandienos Rusija ilgai nebegyvens, ji nebeturi kraujo, vėlų gegužės vakarą tvankiame žmonių ir nešulių pergrūstame vagone santūriai dėstė vokiečių profesorius Johanas.

- Demografinė padėtis Rusijos Federacijoje klaiki. Žmonės nebegimdo. Kaimai tušti. Dykynė, bežmonės teritorijos, plečiasi. Beveik nebėra kam tarnauti kariuomenėje. O po keliasdešimties metų iš viso nebebus nieko. Tokių didžiulių pasienio ruožų Rusija tikrai nebe sugebės išlaikyti. Ji privalės keistis, - įsitikinęs vokiečių profesorius jau dešimtį metų dėstantis ekonominės politologijos kursą vokiečių kalbą studijuojantiems gruzinams.

Tautos senėjimas ir nepakankamas gimstančių berniukų skaičius, anot profesoriaus Johano, atves visagalę kariniu kostiumu puoštis mėgstančią Rusiją prie tapatybės krizės. Dabartinė nevienalytė ir daugiaveidė, daugiatautė federacija egzistuoja palaikoma baimės, patriotizmo ir karinio auklėjimo.

- Tačiau kai nebebus pakankamai jaunuolių kariuomenėje, nebeliks kas saugos pasienius, ypatingai tuos, kuriuose nuolat kyla kariniai konfliktai ir rusena separatistinės nuotaikos. Autonomijos norės atsiskirti nuo Maskvos, kuri ir taip nebe sugeba suvaldyti visų. Todėl tam, kad išliktų, Rusija privalės keistis. Ir aš esu įsitikinęs, kad Rusijos Federacija skils į nedideles valstijas. Tai bus tarsi Jungtinių Amerikos Valstijų sukurtas modelis, su savo valdžia, savo valdymo forma, biudžetu ir įstatymais, - vis greičiau ir garsiai mintis dėstė ponas Johanas.

Pasak jo, šiandieninės Rusijos egzistavimo modelis nebe nemirtingas – jo nemirtingumo adata – milijonų būsimų karių, pasieniečių, karininkų ir generolų reprodukcija – jau nulaužtu galu.