Veidai, istorijos, detalės

2010 m. liepos 28 d., trečiadienis

Užrašai iš Irano

.. ES sankcijomis baudžiamas žvėris ne toks baisus, kaip jį piešia..



Kol oficialusis Teheranas svaidosi su likusiu pasauliu ir jo institucijomis įvairiomis sankcijomis, garsiais ir griežtais grasinimais bei stengiasi pergudrauti vieni kitus diplomatiniais žaidimais, žmonės Irane jaučiasi ramiai. Didžioji dauguma domisi politika ir nepritaria savo valstybės vadovams. Ir drąsiai kalba apie tai.

Šioje šalyje, kurioje vienintelėje pasaulyje aukščiau visų įstatymų ir tarptautinių susitarimų veikia šariato teisė, iš tiesų yra daug jėgos. Tačiau žmonės išmoko gyventi su ja ir ją apeiti. Taip, Iranas skiriasi nuo kitų valstybių, tačiau mūsų baimės akys per didelės, o mūsų žiniasklaida piešia tikrai per daug juodą ir per baisų Irano paveikslą. Kelios savaitės keliaujant po šią Azijos valstybę apvertė jos paveikslą galvoje aukštyn kojom.

Čadros ir uždrausti filmai

„Palaidais plaukais vidury mečetės aikštės Teherano centre? Drąsu, drąsu“, - pradėjo juoktis persė Mariam, kai pakilęs vėjas nupūtė nuo mano galvos skarelę, pagal Irano įstatymus privalėjusią slėpti mano plaukus. Pasimetusi ėmiau chaotiškai ją rištis atgal. Tuo metu pro šalį ėjusi juodai nuo galvos iki kojų apsirengusi religinga pagyvenusi moteris sustojo šalia ir ėmė jausmingai berti farsi kalbos žodžius. Galvojau, jog ji mane koneveikia, tačiau Mariam staiga pradėjo garsiai kvatotis ir linksmai atsisveikinusi su moteriške trumpai išvertė:

„Jai taip pat labai nepatinka šitos skaros, chidžabai ir čadros. Net būdama išties religinga ji iškeikė mulą (musulmonų dvasinį vadovą), sakydama, kad prievarta ir draudimais nieko gero nepasieksime, o valdžia yra netikusi ir kvaila. Ir ji nuoširdžiai tikisi, kad auganti karta greitai subręs ir pakeis santvarką valstybėje.“

Apskritai, Irane privalomas čadras ir hidžabus moterys nešioja tik gatvėse, o namuose jas nusiima. Ilgi ir palaidi drabužiai, privalantys paslėpti moters kūno linijas nuo vyrų akių, per pastaruosius kelerius metus tapo siauresni, atsirado dirželiai, išryškinantys liemenį, skaros vos dengia galvos pakaušį, o rankovės sutrumpėjo vos ne iki alkūnių, nors turėtų siekti plaštakas. Be to, moterys šoka ir dainuoja, nors tai yra uždrausta. Tiesa, kol kas tik namuose.

Be to, persai noriai bendrauja su užsieniečiais, keliauja po savo šalį, studijuoja, beveik visi jaunesnės kartos atstovai laisvai bendrauja angliškai. Jie siekia išsilavinimo ir yra geri savo amato specialistai.

„Ir mes nepamirštame tų, kurie kalba apie laisvę, - rodydama mums uždraustą jauno perso režisuotą filmą sako jaunutė Haurie. – Apskritai, jaunimas nėra religingas. Taip, valstybė reikalauja, kad tikėtum, kad paisytum religijos dogmų, kad būtum paklusnus, tačiau vis daugiau žmonių tampa ateistais. Gatvėje tu nešioji tą skarą, tačiau tik tiek. Mes, jaunimas, mėgstame gerus filmus ir muziką, mes skaitome geras knygas. O juk visa tai dažniausiai būna uždrausta. Tačiau tokia sistema ilgai nebegyvuos. Žmonių baimė mažėja, o nepasitenkinimas esama padėtimi ir valstybės vadovų vykdoma politika didėja“.

Dvilypis gyvenimas

Irane visi gyvena du gyvenimus. Vieną viešą gatvėje ir darbe, kitą privatų – namuose. Tarsi ištraukti iš G. Orwello „1984-ųjų“ šiuolaikinio Irano gyventojai pradeda ieškoti atsakymų. Šioje senų tradicijų šalyje žmonės namuose praleidžia pakankamai daug laiko. Jie žiūri kabelinę televiziją, naršo internete, ir nors socialiniai portalai „Facebook“, „Skype“, „Twitter“ yra uždrausti ir filtruojami, daug kas apeina taisykles ir naudojasi jais.

“Tad valdžios siekis mus uždaryti, neleisti galvoti, ir prikimšti vien sau naudinga ir reikalinga informacija dabar jau nebepasiekiamas. Žmonės čia mąsto. Daugelis yra prieš branduolinius mūsų šalies planus. Ir Vakarai mums nėra priešas. Apskritai, mano galva, tai, ką sako ir kuo grasina Vakarų valstybėms mūsų vadovai yra daugiau propaganda nei realūs veiksmai. Toks žodžių karas. Žinoma, nenoriu, kad į mano valstybę ateitų kokie amerikiečiai ir pradėtų įvedinėti savo tvarką kaip Irake. Tačiau nematau nieko blogo, jei pradėtume ir vėl derėtis su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Tautomis. Tikiu, kad galima taikiai išspręsti konfliktą“, - siurbčiodamas popiečio arbatą mintimis dalinosi ant kilimo rytietiškai susirangęs persas Fardinas.

Pasak jo, po 1979-aisias Irane įvykusios Islamo revoliucijos šalis išgyveno religijos atgimimą ir sužydėjimą, tačiau tai nepasiteisino. Įvesti draudimai ir apribojimai iš pradžių tik piktino žmones, o dabar visa tai jau liejasi per kraštus. Ir kas svarbiausia, griežta islamiška rykštė atbaidė nuo tikėjimo. Daugybė žmonių nustojo apskritai melstis. Ir dabar islamas Irane dažniausiai yra tik politikos dalis ir gražus viršelis.

Stereotipai

Vos tik pagalvoji apie Iraną - prieš akis iškyla pasaulio žiniasklaidos priemonėse piešiama šalis: „viena pavojingiausių pasaulyje“, „teroristų savižudžių gimtinė“, „policinė ir pikta“, „branduolinė“... O iš tiesų, ši didžiulė Artimųjų Rytų valstybė viduje daug liberalesnė ir gyvesnė, nei gali pasirodyti panaršius interneto platybėse, paskaičius laikraščius ar pasižiūrėjus televizijos programas.

„Salom. Iš kur jūs esate? Užsukite arbatos. Ką galvojate apie Iraną?“ – kiekviename mieste užsieniečius pasitinka besišypsantys persų veidai. Jie noriai bendrauja, priima į svečius, pasakoja apie savo šalį, dalinasi mintimis apie valdžią ir labai džiaugiasi į šalį atvykstančiais užsieniečiais. „Juk nesame tokie baisūs, kaip apie mus šnekama. Dabar jūs pamatę ne tik mūsų senovinę gražią kultūrą, bet ir žmones galėsite pasakyti savo šalyje, kad mūsų bijoti nėra ko ir mes tokie patys kaip ir jūs“, - kalba jie.

ES sankcijos

* Savaitės pradžioje Europos Sąjunga (ES) Iranui paskelbė iki šiol griežčiausias savo sankcijas. Sankcijų kataloge pirmiausia nusitaikyta į Irano naftos ir dujų pramonę bei dar labiau apribojama prekyba su šia šalimi.

* Pirmadienį ES priimtos sankcijos yra griežtesnės nei birželį Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos priimtos baudžiamosios priemonės. Sankcijomis ES nori įtikinti Teheraną grįžti prie derybų stalo dėl branduolinės programos. Vakarai kaltina šios šalies vyriausybę slapta kuriant branduolinį ginklą.

* Skelbiama, kad naujos sankcijos pirmiausiai paveiks Irano naftos ir dujų pramonę. Taip pat uždraudžiamos investicijos bei techninė parama Iranui, krovininių lėktuvų skrydžiai į Europą. Be to, išplėstas sąrašas aukštų funkcionierių, kurių turtas Europoje įšaldomas ir ribojamos jų kelionės. Tačiau oficialusis Teheranas sugriežtintas sankcijas šaliai pavadino "mažai veiksmingomis", o baudžiamosios priemonės tik apsunkins derybas dėl branduolinės programos bei komplikuos ir taip sudėtingą padėtį.

www.DELFI.lt

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ačiū, kad esi

... kaip tampame angelais sargais...



- Žinai, aš vėl pradedu gyventi, jausti kraują gyslose, matyti spalvas, užuosti kvapus. Ačiū, kad prikėlei mane iš negyvųjų. Ar tu mano angelas sargas?, - vieną vėlų vakarą į mano kiemą su buteliu mėgstamiausio raudonojo vyno netikėtai įėjo Jis.
Daugiau nebekalbėjo. Tik apsikabino ir pravirko vaiko ašaromis. Patylėjome "kartuli ati cuti"* ir prisėdome čia pat ant vakaro žolės.

Jis šmaikštus, jaunas, žavus, išsilavinęs, apsiskaitęs ir protingas žmogus. Tik be tikrojo noro gyventi. Be gyvenimo siekių. Be džiaugsmo. Be svajonių. Be savęs. Be...

Save jis palaidojo prieš ketvertą metų, kai po metro traukiniu nušoko Jo sesuo. Ji nesugebėjo ištverti juodos gruziniškos kasdienybės - vyro neištikimybės ir apgaulių. Ji pritrūko dvasios jėgų. Šokusi po traukiniu nelaimingoji iš karto nežuvo, dar keletą dienų ji gulėjo mirties patale ir meldė artimųjų ją išgelbėti. Ji norėjo gyventi. Tačiau tarsi nuskinta graži gėlė jautė, jog greitai nustos žydėjusi, o jos žiedlapiai jau pradėjo byrėti.

Per tas keletą dienų Jo nebeliko. Tiesiog nebeliko.

Gedulą Jis dalinasi su savo mama. Dabar jie liko dviese, nes tėvas Anapilin išėjo dar anksčiau nei sesė. Kiekvienas savo skausmą nešioja savyje. Kiekvienas iš jų gyvena jame. Jis nekalba apie tai su mama, mama nesidalina savo sielvartu ir mintimis su Juo.

Taip bėga dienos, savaitės, mėnesiai, metai, o jie, mama ir Jis, būna savo skausme. Be noro, su tikėjimu, bet be vilties, su buitimi, bet be gyvenimo.

Visos svajonės, visi siekiai, visos planuotos kelionės ir ateities laimėjimai, perskaitytos knygos, moksliniai tyrinėjimai, sukopti kilometrai, įveiktos viršūnės, būsimų vaikų čiauškėjimas, jų žaidimai - viskas nustojo prasmės. Dabar tai tik musė įstrigusi atmintyje tarsi netašyto gintaro gabale.

- Tai, kad tu manimi patikėjai viską apvertė - kiekvienam vyrui reikia, kad juo tikėtų mylima moteris. Tada atsiranda jėgų, tu tampi nenugalimas ir kartu toks tyras. Dabar tu esi mano gyvenimas. Ačiū, kad esi...

"Ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi, ačiū, kad esi..." - kaip paprasta ir kaip stipru. Gal tai galingiausias ginklas prieš abejingumą, nusivilimą, pasimetimą?..



* (10 gruziniškų minučių)

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Ką mes pramiegame

... šimtus svarbių ir nematomų dalykų...

Mėgstu pamiegoti. Ir tikrai nemėgstu keltis anksti. O štai šiandien pagalvojau, kad ir vėl pramiegojau lietų... Jo nemačiau jau gerą mėnesį, nors lyja čia beveik kasnakt. O taip norėčiau pabraidyti per jį basa ir permirkti iki pat kaulų.

Kas vakarą miestas dūsta nuo karščio ir tvankaus oro, gražus besileidžiančios saulės nutviekstas dangus nepranašauja lietaus. Gėlės, žolė, medžiai viskas trokšta vandens.

Kai atskeliu ryte danguje nesimato jokių debesų, saulė kaitina kaip ir vakar, tačiau kažkas pasikeitė. Viskas atrodo kitaip. Žemė gyvesnė, visa žaluma atsigavusi ir kitokios žalios spalvos – ryškesnė. Tarsi linksmiau viskas, gyviau atrodo... Ir vėl pramiegojau lietų, pagalvoju. Ir taip kartojasi kasnakt.

Ką dar mes pramiegame? Lakštingalų giesmes, saulėtekius, rasą, draugystę, užuojautą, meilę?

Gruzinas Laša Kikvilašvilis pasakoja, kaip per naktį apsivalo miestas: vakare jį paliekame murziną, šiukšliną, apšepusį purvu, o ryte jis pasitinka mus visiškai kitokiu veidu: švarus, tvarkingas ir gaivus.

O gal mistikė naktis – tai viso ko atsinaujinimas ir atgimimas. Gal būtent naktį vyksta nematomi ir taip laukiami stebuklai.

Profesoriaus vizijoje: Rusijos ateitis

.. mintys traukinio kupe..

Šiuolaikinės Rusijos ateitis – skilimas į mažas savarankiškas valstijas ir visiškas jų savarankiškumas. Vakarykštė ar šiandienos Rusija ilgai nebegyvens, ji nebeturi kraujo, vėlų gegužės vakarą tvankiame žmonių ir nešulių pergrūstame vagone santūriai dėstė vokiečių profesorius Johanas.

- Demografinė padėtis Rusijos Federacijoje klaiki. Žmonės nebegimdo. Kaimai tušti. Dykynė, bežmonės teritorijos, plečiasi. Beveik nebėra kam tarnauti kariuomenėje. O po keliasdešimties metų iš viso nebebus nieko. Tokių didžiulių pasienio ruožų Rusija tikrai nebe sugebės išlaikyti. Ji privalės keistis, - įsitikinęs vokiečių profesorius jau dešimtį metų dėstantis ekonominės politologijos kursą vokiečių kalbą studijuojantiems gruzinams.

Tautos senėjimas ir nepakankamas gimstančių berniukų skaičius, anot profesoriaus Johano, atves visagalę kariniu kostiumu puoštis mėgstančią Rusiją prie tapatybės krizės. Dabartinė nevienalytė ir daugiaveidė, daugiatautė federacija egzistuoja palaikoma baimės, patriotizmo ir karinio auklėjimo.

- Tačiau kai nebebus pakankamai jaunuolių kariuomenėje, nebeliks kas saugos pasienius, ypatingai tuos, kuriuose nuolat kyla kariniai konfliktai ir rusena separatistinės nuotaikos. Autonomijos norės atsiskirti nuo Maskvos, kuri ir taip nebe sugeba suvaldyti visų. Todėl tam, kad išliktų, Rusija privalės keistis. Ir aš esu įsitikinęs, kad Rusijos Federacija skils į nedideles valstijas. Tai bus tarsi Jungtinių Amerikos Valstijų sukurtas modelis, su savo valdžia, savo valdymo forma, biudžetu ir įstatymais, - vis greičiau ir garsiai mintis dėstė ponas Johanas.

Pasak jo, šiandieninės Rusijos egzistavimo modelis nebe nemirtingas – jo nemirtingumo adata – milijonų būsimų karių, pasieniečių, karininkų ir generolų reprodukcija – jau nulaužtu galu.

2010 m. liepos 4 d., sekmadienis

Neprakeikite visų!

Neprakeikite visų!

- Tai buvo birželio 24-oji... Prieš bemaž 20 metų. Mes su broliu atsitiktinai susidūrėme su abchazų kariniu būriu, kuris tada gadino geležinkelį ir sprogdino stotį. Nuo mirties mus, jaunus berniukus, išgelbėjo armėnė Sveta. Ji tiesiog melste išmeldė mus iš kareivių rankų. Pamaitino. Apkabino. Paguodė. Jos brolis tarnavo abchazams, tačiau mūsų neišdavė. Karo nenorėjo niekas, - prikimusiu balsu siurbčiodamas jau atšalusią kavą pasakoja gruzinas Roinas Šengelia iš Zugdidžio.

Jau 20 metų Roinas naktimis nebesapnuoja nieko. Kas vakarą jis gulasi į lovą, užmerkia akis, ir kas rytą jas atmerkia. Nors viena jų ir nebemato nieko. Jau 20 metų.

- Sveta iš karto ėmė ieškoti būdų kaip mus išvežti iš degančio Suchumio. Ji paprašė pagalbos savo kaimynų: rusų ir abchazų. Į jos maldavimus atsiliepė viena moteris abchazė, anksčiau, iki karo, ji mokė vaikus rusų kalbos ir gerai kalbėjo gruziniškai.

Gal dėl vaikų ir jų gerumo bei nuoširdžių šypsenų, Ema prasidėjus pilietiniam karui taip ir neužbraukė šiltų jausmų, kuriuos jautė gruzinams. Ji neatsisakė padėti Svetai ir iš karto pradėjo tvarkyti Roino ir jo brolio dokumentus.

- Jau po keletos dienų atsidūrėme Raudonojo kryžiaus sąrašuose, tarp tų žmonių, kuriuos kasdien sunkvežimiais saugiai išgabendavo iš karo zonos.

- Tai buvo didžiulio džiaugsmo ir didžiulio skausmo diena.... Atsisveikinant Ema man verkdama tepasakė: „Kai pasieksite Zugdidį, prašau, tik neprakeikite visų abchazų“.