Veidai, istorijos, detalės

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Galvojant apie karą

...F. Ugurlu: Nuoširdumas - pagrindinė natūralumo sąlyga...

Vieną dieną ir vėl galvojau apie karą... Kas priverčia žmones imti į rankas ginklą, taikytis į kaimyną, šauti?.. Iš kur kyla tokia stipri neapykanta kitam žmogui?.. Ir dėl kokių priežasčių įmanoma atimti gyvybę tam, su kuriuo vakar gėrei vyną?.. O kas gimdo žmonių žiaurumą apskritai?..

"Žiaurumas - tai sielos aklumas, jeigu tu žiaurus kito žmogaus atžvilgiu, tu niekuomet neįžvelgsi tiesos apie jį", - tarsi paslaptingais nematomais kanalais išgirdęs mano svarstymus, netyčia vieną tvankų vakarą sako man sutiktas Fachri Ugurlu, nuogą karo tikrovę matęs azerbaidžaniečių rašytojas.

Jis tiki, kad karas - tai ištrypta žemė, kurioje griūna moralinis teisingumas, o kariaujantis nieko nežino, nenori žinoti nei apie save, nei apie priešininko pusę; žino tik viena: aš turiu išgyventi, priešas - turi būti sunaikintas. Tokiam atitolimui nuo moralės ir teisybės pakanka vien persismelkti minėtąja mintimi.

"Atkreipkite dėmesį: karas visuomet remiasi melagingais argumentais, net tuomet kai vykdomas Dievo vardu, sugalvojamas jis ne dėl amžinų, aukštų tiesų, o dėl kasdienių, žmogiškų troškimų...", - tikina mane inteligentiškas, įdubusių tamsių akių vidutinio amžiaus vyriškis.

Dar jis tiki, kad karas - tai patologinė natūralaus troškimo įsitvirtinti pasekmė. Karas - ne kas kita, kaip bandymas įsikurti hegemonijos soste prieš tai ištrypiant amžinas moralės normas. Karas - klaida, pati baisiausia ir neatleistina. Karas - tai
troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o mums pasaulis reikalingas gyvas. Tai klaida, kuri tampa mirtina nuodėme. Ir kelias į nuodėmės atleidimą - ne bausmė, o jos pripažinimas ir suvokimas - kuris pats savaime ir yra didžiausia bausmė.

Karas, pasak Fachri Ugurlu, - pasaulio organizmo agresija prieš pasaulio sielą.

Medžiotojas myli gamtą, jis taip pat iš dalies taikos ieškotojas, bet tuo pačiu ir jos trikdytojas. Yra žavėjimasis laisvu paukščiu, sklendžiančiu dangaus mėlynėje, o yra žavėjimasis pašauta antimi. Karas - gigantiška, grandiozinė medžioklė. Nusikalstama medžioklė.

"Prievarta nieko negali atimti iš moralės, mat jos kelias niekada nesusikerta su moralės keliu. O neapykanta negali virsti meile, žiaurumas - širdingumu, pyktis - dalyvavimu; nėra tokio mechanizmo, kuris paverstu vienas kitu. Mes gi tiesiog
turime pasirinkti arba vieną arba kitą. Ką jūs pasirinksite e priklauso tik nuo jūsų?", - ir gilūs vingiai aukštoje rašytojo kaktoje dar labiau išryškėja.

... Karas - tai galingiausias silpniausiųjų ginklas. Karas - tai troškulys užkariauti pasaulį, tegul ir jau mirusį, o juk mums jis reikalingas Gyvas, sakau sau eidama namo ištuštėjusiomis vakarėjančio Tbilisio gatvėmis.