Veidai, istorijos, detalės

2010 m. kovo 22 d., pirmadienis

Šunys

.. pirmoji dalis..


Mes susitikome, kai saulė jau slėpėsi už nutriušusių, apgriuvusių daugiabučių bokštų. Mums nereikėjo kalbėti. Pakako susitikti mūsų žvilgsniams. Ir mes iš karto supratome, kad pasaulį matome tomis pačiomis akimis.

Ji Amalija. Gruzinė. Jai per 70-dešimt. Penkias dešimtis iš jų ji atidavė vaikams. Amalija – rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Vis dar dirbanti.

Amalija neištarė nė žodžio, tik atlaužė pusę baltos duonos kepalo ir pratęsė man. Ir mes pradėjome tyliai maitinti juos. Juodas, baltas, raudonplaukis, dėmėtas, murzius, didelis, kudlotas, raišas – aplink mus su Amalija susispietė gera dešimtis alkanų, liesų, murzinų šunų gailiomis akimis. Taip stovėjome ir dalinome duoną šutvei uodegomis iš pasitenkinimo nespėjančių mojuoti šunų.

Gaila jų. Bet tik nedaugeliui Zugdidžio žmonių. Deja.

Todėl benamių šunų Zugdidyje, o ir visoje Gruzijoje, kaip akmenų Juodosios jūros pakrantėje. Šunys čia laksto laisvai. Čia niekam jie nerūpi. Nėra prieglaudų. Nėra sistemos, reguliuojančios jų populiaciją. Nėra šunų gaudytojų ir cheminių preparatų, padedančių neskausmingai gyvūnams pasitraukti Anapilin. Nėra gailesčio žmonių akyse. Ir tai gąsdina.

Kiekvienas benamis šuva šiame mieste bėgioja įbedęs akis į žemę, o jei jas ir pakelia į žmogų, tai jo žvilgsnis – visada kupinas didžiulės baimės. Jis bėga į šalį, jei tik tiesi ranką. Pasirodo, Gruzijoje su benamiais šunimis kovojama lazdomis, akmenimis, virvėmis ir batais. Sistemos nėra. Kas kaip išmano, tas taip ir naikina. Kartą per metus būna policijos pareigūnų reidai, kurie per kelias dienas pereina per visus kiemus ir parkus ir taip masiškai sumažina (uždaužo) beglobių gyvūnų populiaciją mieste. Kitu metu gyvūnų skaičių miestuose reguliuoja patys gyventojai. Tokiomis pat priemonėmis.

Tačiau jei tu sustoji ir tiesiog kelias akimirkas pažvelgi tiesiai į akis vienam iš tūkstančių benamių Zugdidžio šunų, jis nedrąsiai prieina. Tu lėtai lėtai ištiesi ranką ir prisilieti prie nosies, ausies, pakaklės. Jis padeda galvą tau ant bato. Tu jį prisijaukini. Kažkada Lapinas Mažajam Princui atskleidė paslaptį – mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname...

Kasdien šiame mieste vis daugiau pro šalį tipenančių galvą panarinusių šunų atsisuka, pradeda vizginti uodegą ir atpažįsta iš kvapo.

Taip, jau tapau atsakinga už kokį tuziną gruziniškų šunų.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Kekšės arba kiek kainuoja nekaltybė

..padorumas už 300$..

Vaikinus Gruzijoje turi tos, kurios greitu metu taps jų žmonomis, arba... kekšės.

Viešai merginai ir vaikinui vaikščioti susikibus už rankų, apsikabinus ar tiesiog dviese Gruzijoje gana neapdairu ir (ar) nepadoru. Tradiciškai tai reikštų, kad jūs susižadėję. (Tiesa, sostinėje, Tbilisyje, padėtis kiek kitokia). Ir nesvarbu, kad tiesiog smagu bendrauti ir turėti priešingos lyties draugų. To čia (beveik) niekas nesupranta. Jei vaikštote kartu, reiškia esate pora. Jei pora, reiškia susižadėję. Jei susižadėję, tai visam gyvenimui. Jei yra kitaip – esate kekšė.

Vyrams šios aksiomos, deja, netaikomos.

Oficialiai, kaip ir Sovietų Sąjungoje, Gruzijoje sekso nėra. Yra tik meilė po vedybų. Jei atsitinka kitaip, ir vaikinas veda nebeskaisčią merginą – jis veda kekšę. Ir jo giminė dar ilgus metus tai jam primins. Jeigu iš viso leis jam „su tooookia“ susituokti.

Pastarąjį dešimtmetį Gruzija vis labiau veržiasi į Vakarus, todėl čia vis daugiau vakarietiškos kultūros apraiškų. Žmonės, ypatingai jauni, vis daugiau ir dažniau keliauja bei gyvena svetur. Grįždami į tėvynę jie atsiveža naują požiūrį į daugelį dalykų. Tačiau...

Kalnuotoji ir itin religingoji Gruzija vis dar labai konservatyvi. Ir per amžius susiklosčiusios tradicijos keičiamos labai nenoriai. Nors pati visuomenė ir jos gyvenimas keičiasi, santykiai liberalėja, o moteris vis labiau ne tik „žmogaus draugas“, o lygiateisė vyro partnerė, apie vykstančius pokyčius linkstama tiesiog nekalbėti.

Geriau apkalbėti, ar ji buvo skaisti prieš vedybas, ar ne. Kiek vaikinų turėjo ir su kuo vaikščiojo. Visa tai miestų, ir ypatingai kaimų, bendruomenėms atrodo itin svarbi tema. Nes skaistybė – moters vertės nustatymo matas.

Šiandienos Gruzijoje merginos draugauja su vaikinais, nors ir slapstosi nuo visuomenės ir artimųjų akių. Jos miega su jais. O vėliau darosi „nekaltybės sugrąžinimo operaciją“. Kad būtinai ištekėtų skaisčios. Susigrąžinti padorumą čia kainuoja 300$. Tik ar padoru, santuoką pradėti nuo melo?..

***
Tbilisio plastikos chirurgai vienoje vakaro TV laidoje skelbė, kad „skaistybės sugrąžinimo operacija“ Gruzijoje yra antra pagal populiarumą. Pirmoje vietoje – Kaukazietiškos nosies korekcija. Daugybė moterų, anot šių medikų, mergystės plėvę susigrąžina ne vieną, ir ne tris kartus.

Karo imitacija: chaoso šeštadienis

..kaip nereikia tikėti TV..

Šeštadienio popietė. Rami. Su keliais draugais gruzinais žiūrime filmą „Svanai“, apie kraugeriškas šeimos ir genties tradicijas kalnuotame Svanetijos regione. Daug kas nustebina. Daug kas sukrečia. Daug kas lieka neaišku...

Į kambarį įlekia pastato sargas ir rėkia, kad prasidėjo karas.
Koks? Su kuo? Kodėl? Kada? Kur? Ką daryti?... Panika... visur aplinkui panika.
Žmonės Zugdidyje, o ir visoje Gruzijoje, ima panikuoti ir krautis daiktus. Ruošiamasi bėgti. Kur? Niekas nežino. Niekas nesupranta, kas vyksta. Visiškas chaosas. Telefono ryšys stringa. Linijos perkrautos...

Grįžtu namo. Mane pasitinka apsiverkusi mano namų šeimininkė Tiko: „kraukis lagaminą. Tik greitai. Važiuojame į Batumį!!!“...

Kur? Kodėl? Kas vyksta?... Jos pasimetusiame veide nieko negaliu suprasti...
Mieste kilo panika...
...

Komercinė gruzinų televizija „Imedi“, kurią finansuoja dabartinis Tbilisio meras Gigi Ugulava, „prime time“ laiku rodomoje tiesioginėje pokalbių laidoje "chroniki" parodė galimų ateities įvykių imitaciją:
1. Neva dėl to, kad keli gruzinų opozicijos veikėjai nuvyko į Maskvą taikos derybų, Rusija įsakė pulti ir užimti Gruziją.
2. Neva prasidėjo netikėtas Rusijos puolimas.
3. Neva prie Tbilisio priartėjo rusų tankai, vakaro dangus žiba nuo šūvių, griaudžia pabūklai ir t.t.
4. Neva nuo priešų kulkos žuvo Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.
5. Neva rusai jau okupavo pusę Gruzijos ir juda kitos pusės link.
6. Neva. Neva. Neva....

Žmonės nieko nesuprato. Nes žurnalistai nepasakė žodžio „Galbūt“, arba „neva“. Jie rodė: „Tiesiogiai“. Prezidentų ir generolų kalbos. Panika. Sužeistieji. Šūviai. Kraujas. Tankai. Kariuomenė... Viskas NEVA vyko "Tiesiogiai". Niekur nepaminėta, kad rodomi archyviniai kadrai, ar tai, kad tai imitacija. Niekur.

Kelias valandas, ir taip nuolat karo bijantys žmonės, vėl ruošėsi karui: verkė, dejavo, krovė lagaminus, bandė prisiskambinti artimiesiems, ramino vieni kitus, važiavo, metė viską, bėgo ir gėrė vaistus..

Po kelių valandų tiesioginės televizijos laidos, jos vedėja pareiškė, kad tai tik galimų įvykių imitacija. Niekas Gruzijos nepuolė ir prezidento nežudė. Bet taip būtinai nutiks, jei gegužės pabaigoje vietos merų rinkimus laimės opozicijos nariai... Rodomuose puolimų, kalbų, panikos kadruose atsirado užrašas – imitacija. Tačiau žmonės aplinkui nieko nebegirdėjo. Jie vis kartojo, kad reikia bėgti, ir kad Rusija vėl puola!!!

Kiek blaiviau galvoti Zugdids, Tbilisis, Kutaisis, Batumis ir kiti miestai pradėjo tik po to, kai suveikė valerijonai, „relaniumai“, degtinė ir kiti raminamieji. Žmonės ėmė perjunginėti kanalus – išskyrus minėtąją „Imedi“ niekas nieko apie karą nekalbėjo. Paniką pakeitė pasimetimas ir įsiūtis: „Kaip jie taip gali kalbėti? Kas per imitacija? Kodėl? Ar nieko švento nebeliko? Žmonės juk bijo karo“.

Taip, išties, Gruzijos žmonės labai bijo naujo karo. Ir, išties, jie dar tiki televizija ir žurnalistais. Tik ar šie tai supranta ir yra atsakingi? Įstatymo, kuris nubaustų žurnalistą už melą, manipuliaciją, už tikrovės neatitinkančius vaizdus ar informaciją Gruzijoje nėra. Prieš keletą mėnesių keli šimtai šioje šalyje dirbančių žurnalistų pasirašė Žurnalistų chartiją. Joje deklaruojamas teisingas ir etiškas žurnalisto darbas. Pasirašę chartiją žurnalistai pasižadėjo dirbti etiškai ir atsakingai, tikrinti faktus ir pateikti skirtingų pusių nuomones. Jie pasižadėjo sakyti tiktai Tiesą. Minėtąją žurnalistų etikos chartiją pasirašė ir „Imedi“ televizijos laidos, praėjusį šeštadienį sukėlusios chaosą Gruzijoje, žurnalistai...

***
Praėjus kelioms dienoms po skandalingos laidos Gruzijos visuomenėje skamba bent keletas versijų kam tai buvo naudinga, kas tai sugalvojo, kodėl ir kokiam tikslui. Labiausiai linkstama, kad laida - imitacija apie neva prasidėjusį karą su Rusija buvo rinkiminės kampanijos dalis. Tokia štai politinė kova su opoziciniais konkurentais. Merų rinkimai Gruzijoje vyks gegužės pabaigoje.

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Kai lyja

.. apie karą..

Atmerkiu akis, o už lango lyja dideliais lašais. Slenku tingėdama ir dar beveik miegodama į svetainę, nes niekur šiandien nenoriu eiti iš namų. Ir neisiu, nusprendžiu. Prie kavos puodelių lentynos sutinku Tiko (namų, kuriuose gyvenu, šeimininkę).

- Aš taip pat šiandien tingiu ir niekur neisiu. Nenoriu, - sako ji man šypsodamasi, - pabūkime šiandien namie. Žinai, tada, kai prasidėjo karas iš dangaus lijo tokiais pat dideliais šiltais lašais. Atrodė, kad Dievas iš mūsų tyčiojasi, arba verkia.
Nebežinau.

Ir ji pradėjo pasakoti..

2008-ųjų rugpjūčio pradžia. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Abchazijoje daugėja kareivių ir rusiškos karinės technikos. Galvoju sau, nieko nuostabaus, nes ten dažnai įvairūs kariniai mokymai vyksta. Įsijungiu televizorių. Per visus kanalus sako tą patį – Zugdidžio gyventojai turi pasitraukti iš miesto. Pažiūrėjau pro langą, nes garsiai tarpusavyje barėsi kaimynų pora: „ Imam šitą! Ne, neimam! Aš tau sakau, mums prireiks. Ne, neprireiks, nes mes neilgam. Tu negali žinoti, kuriam laikui. Gal čia visai nebesugrįšime, nes nebebus jau kur“... Ir taip jie barėsi ir ginčijosi dusliais beveik bejausmiais balsais. Aš pradėjau įtikinėti vyrą, kad mes taip pat privalome bėgti. Jis atkirto, kad aš su vaikais važiuočiau, o jis pasiliksiąs su savo senukais tėvais, kurie tikrai niekur nebevažiuos iš savo namų.

Jau kurį laiką šalia lovos turėjau pasidėjusi vieną lagaminą, į kurį sudėjau dokumentus, diplomus, papuošalus, pinigus ir vaikiškus drabužėlius. Galvojau, kad jei jau teks bėgti, tai užteks pagriebti tik jį, nes kitkam nebebus laiko. Kai ateina karas, turi būti jam bent šiek tiek pasiruošęs.

Vyro tėvai įtikino jį trauktis iš miesto kartu su mumis. Bet vis kažko lūkuriavome. Vis tikėjomės, kad gal nereikės niekur bėgti ir karas iki mūsų neatslinks. Tačiau vieną naktį pradėjo drebėti namo grindys. Pašokome. Vyras išlėkė į lauką. Grįžo. Nieko aiškinti jam nebereikėjo. Čiupome vaikus ir išlėkėme į kiemą. Sėdome į automobilį ir pajudėjome Tbilisio link.

Paruošto lagamino aš taip ir nespėjau paimti...

Normaliu laiku ir greičiu važiuojant iš Zugdidžio į Tbilisį kelionė užtrunka apie 4 valandas. Šį kartą mes važiavome visą naktį ir dar daugiau. Paryčiais sustojome kažkokiame miestelyje. Pernakvojome, o vakarop važiavome toliau. Vidury kelio kažkaip tik prisiminiau, kad neužrakinau namų durų. Paklausiau vyro, ar jis užrakino. Jis papurtė galvą. Daugiau nebekalbėjome. Tokia bauginanti rimtis tvyrojo, kad net dabar prisiminus, šiurpu pasidaro. Važiavome įprastiniu keliu į Tbilisį. Pakelėse vis kažkas degė. Daugybė žmonių traukėsi tuo metu iš pasienio rajonų sostinės link. Visi bijojome, kad pasikartos 1992-1993 m. pilietinis karas*.
Pasiekę Tbilisį prisiglaudėme pas giminaičius. Mieste tvyrojo chaosas. Bankai nedirbo. Pinigų, net jų turėdamas sąskaitoje, pasiimti nebegalėjai. Daugelis parduotuvių užsidarė. Kitose kainos šoktelėjo keleriopai. Per televiziją vis rodė prezidentą ir tankus. Visi labai bijojome.

Baigėsi pinigai. Nebežinojau, ką daryti. Juk vaikas mažas ant rankų buvo, jai reikėjo valgio ir „pampersų“. Vieną vakarą man paskambino mano draugė Rusiko. Ji su šeima iš Zugdidžio bėgo ne į Tbilisį, bet į nedidelį kaimuką netoli mūsų miesto. Tad po savaitės, praėjus pavojui, ji sugrįžo į savo namus. Mes negalėjome to padaryti – visi keliai į sostinę ir iš jos buvo uždaryti. Ji paklausė, kaip laikomės. Papasakojau. Ji pasakė, kad dar turi porą šimtų dolerių ir kaip nors mums juos perduos. Ji mus išgelbėjo. Tai buvo 2008-ųjų rugpjūtis. Tuomet ir pražilau...

Po kelių savaičių prieglobsčio Tbilisyje, Tiko su šeima grįžo į savo namus Zugdidyje. Kaskart, kai lauke stipriai lyja ji vėl ir vėl išgyvena karą.

* Žlungant Tarybų Sąjungai 1990 m. Abchazijos valdžia paskelbė nepriklausomybę, šalį 1992-1993 m. užėmė Gruzija. 1993 m. pabaigoje Gruzijos pajėgos buvo išstumtos iš regiono, apie 250.000 gruzinų tapo pabėgėliais ir galiausiai buvo paskelbtos paliaubos (1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis). Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise.

2010 m. kovo 3 d., trečiadienis

Perduok linkėjimų savo mamai

.. sveikinimai Anapilin išėjusiai mamai..

Kovo 3-oji Gruzijoje - motinos diena. Tai diena, kai aplinkiniai sveikina visas moteris: jau tapusias mamomis ir dar kada nors jomis tapsiančias.
- Būtinai perduok linkėjimų savo mamai nuo manęs, - sako man vienas aktyviausių mano gerbėjų čia, Zugdidyje.
Kiek supykstu.
- Mano mama, deja, seniai jau žuvusi, - sakau jam, - nejaugi pamiršai, aš tau pasakojau.
- Žinoma nepamiršau... bet juk žvakutę jai vis vien uždegsi, ar ne? O kai kalbėsi ir sveikinsi ją, būtinai perduok nuo manęs linkėjimų ir supažindink mus... Būtinai.
Maloniai nustembu.
- O žinai ką, paimkime žvakučių bei gėlių ir nueikime su tavimi į kapines. Juk tikrai čia bus mamų, pas kurias šiandien niekas neateis. Kurių niekas šią dieną nepasveikins...
Iš dangaus pilant šaltam kovo lietui mes ten nuėjome. Ir pasveikinome Anapilin išėjusias mamas.
Jautru. Paprasta. Jauku...