.jpg)
Neprakeikite visų!
- Tai buvo birželio 24-oji... Prieš bemaž 20 metų. Mes su broliu atsitiktinai susidūrėme su abchazų kariniu būriu, kuris tada gadino geležinkelį ir sprogdino stotį. Nuo mirties mus, jaunus berniukus, išgelbėjo armėnė Sveta. Ji tiesiog melste išmeldė mus iš kareivių rankų. Pamaitino. Apkabino. Paguodė. Jos brolis tarnavo abchazams, tačiau mūsų neišdavė. Karo nenorėjo niekas, - prikimusiu balsu siurbčiodamas jau atšalusią kavą pasakoja gruzinas Roinas Šengelia iš Zugdidžio.
Jau 20 metų Roinas naktimis nebesapnuoja nieko. Kas vakarą jis gulasi į lovą, užmerkia akis, ir kas rytą jas atmerkia. Nors viena jų ir nebemato nieko. Jau 20 metų.
- Sveta iš karto ėmė ieškoti būdų kaip mus išvežti iš degančio Suchumio. Ji paprašė pagalbos savo kaimynų: rusų ir abchazų. Į jos maldavimus atsiliepė viena moteris abchazė, anksčiau, iki karo, ji mokė vaikus rusų kalbos ir gerai kalbėjo gruziniškai.
Gal dėl vaikų ir jų gerumo bei nuoširdžių šypsenų, Ema prasidėjus pilietiniam karui taip ir neužbraukė šiltų jausmų, kuriuos jautė gruzinams. Ji neatsisakė padėti Svetai ir iš karto pradėjo tvarkyti Roino ir jo brolio dokumentus.
- Jau po keletos dienų atsidūrėme Raudonojo kryžiaus sąrašuose, tarp tų žmonių, kuriuos kasdien sunkvežimiais saugiai išgabendavo iš karo zonos.
- Tai buvo didžiulio džiaugsmo ir didžiulio skausmo diena.... Atsisveikinant Ema man verkdama tepasakė: „Kai pasieksite Zugdidį, prašau, tik neprakeikite visų abchazų“.
2010 m. liepos 4 d., sekmadienis
2010 m. gegužės 18 d., antradienis
Geriausias Samegrelo chirurgas
.. fanatizmo kaina..
Margarita Aleksandrovna su Vladimiru susipažino būdama penktame medicinos instituto kurse. Jis buvo keliais metais vyresnis. Žavus, aukštas, juodbruvas, visą kūną iki ploniausio nervo persmelkiančiomis akimis.
Jis žadėjo tapti geriausiu chirurgu mieste. Ji mokėsi gydyti vaikus. Vladimiras žavėjo Margaritą Aleksandrovną savo šmaikštumu ir šaltu sąmoju. Be to, jis šventai tikėjo medicina.
Ilgai jie nedraugavo: keli pasimatymai, pasivaikščiojimai po parką ir nuolatiniai pokalbiai apie medicinos ateitį, chromosomų išsidėstymą, kraujo ligas ir vaistų nuo vėžio išradimą. Po kelių mėnesių draugystės Vladimiras pristatė Margaritą Aleksandrovną savo tėvams. Po kelių dienų jie susituokė. Margarita Aleksandrovna perėjo į Vladimiro tėvų namus.
Vėlyvais vakarais jaunavedžiai eidavo pasivaikščioti į... ligoninės morgą. Į jį vaikščioti buvo draudžiama, ypač medicinos studentams. Tačiau Margarita Aleksandrovna kantriai tylomis laikydavo žibintą, o Vladimiras tyrinėdavo lavono kūno dalis. Kelis kartus per savaitę medicinos ordinatūroje tuomet studijavęs Vladimiras išdarinėdavo žmogaus kūną, tyrinėdamas jo organus ir galimas ligas, o artėjant aušrai stropiai viską sudėliodavo atgal ir susiūdavo. Vėliau jaunuoliai pabėgdavo iš naktinės nusikaltimo-pažinimo-mokymosi vietos. Pavargę ir kiek pakvaišę.
- Ištisas naktis aš laikydavau tą žibintą. Tomis valandomis su manimi būdavo jau nebe mano Vovočka, prieš mane stovėdavo Faustas: nepailstantis, užsidegęs, bauginančia ir šalta šviesa žibančiomis akimis, tvirta ranka ir negirdinčiomis ausimis. Aš juo žavėjausi, aš jį dievinau, aš leidau jam jaustis Dievu, - tarsi gailėdamasi atsidusta ir nutyla Margarita Aleksandrovna.
Baigęs studijas, Vladimiras tikrai tapo pačiu geriausiu ir gerbiamiausiu chirurgu visame Samegrelo regione. Jis pats sukūrė kelias operacijas, ištyrinėjo keletą ligų. Nuolat šventai tikėjo savo pašaukimu. Jaudinosi dėl savo ligonių, linkėjo sveikatos, dieną naktį galvojo kaip jiems padėti. Vladimiras tapo liaudies gydytoju, pas ligonį skubančiu ir naktimis, ir pėsčiomis, gydančiu net tuos, kurie neturėjo tam lėšų. Jis visą save dalino darbui ir ligoniams.
- O mūsų šeimai jo nelikdavo, - graudžiai atsidūsta Margarita Aleksandrovna.
Ji pasakoja, kad vaikai tėtį atsimena tik susirangiusį lyg kokį raitytą kelmą ant sofos su medicinine knyga. Jis nuolat skaitydavo chirurginius traktatus, mokslinę-medicininę kolegų literatūrą, pats rašydavo, studijuodavo žmogaus anatomiją... Ir niekad gyvenime Vladimiras neišlankstė laivelio su sūnumi, niekada neleido aitvaro nuo kalno, niekada negamino kartu vakarienės, niekada neidavo į tėvų susirinkimus mokykloje, niekad nepadėdavo Margaritai Aleksandrovnai namuose. Nė karto neprisuko išklerusios spintelės durelių, nė karto nesutvarkė varvančio krano, nė karto nenuėjo į turgų kartu su žmona ir nepadėjo jai atvilkti namo bulvių maišo...
Vladimiro gyvenimo aistra sudegino jį greitai. Jo širdis sustojo vos perkopusi penkiasdešimtmetį. Žmonės visame Samegrelo regione prisimena jį kaip genialų chirurgą, turėjusį didelę ir atvirą širdį.
O štai savo šeimai Vladimiras paliko chirurginių knygų biblioteką, kalną popierių bei ligos istorijų ir tik keletą trupinių gerų prisiminimų.
Margarita Aleksandrovna su Vladimiru susipažino būdama penktame medicinos instituto kurse. Jis buvo keliais metais vyresnis. Žavus, aukštas, juodbruvas, visą kūną iki ploniausio nervo persmelkiančiomis akimis.
Jis žadėjo tapti geriausiu chirurgu mieste. Ji mokėsi gydyti vaikus. Vladimiras žavėjo Margaritą Aleksandrovną savo šmaikštumu ir šaltu sąmoju. Be to, jis šventai tikėjo medicina.
Ilgai jie nedraugavo: keli pasimatymai, pasivaikščiojimai po parką ir nuolatiniai pokalbiai apie medicinos ateitį, chromosomų išsidėstymą, kraujo ligas ir vaistų nuo vėžio išradimą. Po kelių mėnesių draugystės Vladimiras pristatė Margaritą Aleksandrovną savo tėvams. Po kelių dienų jie susituokė. Margarita Aleksandrovna perėjo į Vladimiro tėvų namus.
Vėlyvais vakarais jaunavedžiai eidavo pasivaikščioti į... ligoninės morgą. Į jį vaikščioti buvo draudžiama, ypač medicinos studentams. Tačiau Margarita Aleksandrovna kantriai tylomis laikydavo žibintą, o Vladimiras tyrinėdavo lavono kūno dalis. Kelis kartus per savaitę medicinos ordinatūroje tuomet studijavęs Vladimiras išdarinėdavo žmogaus kūną, tyrinėdamas jo organus ir galimas ligas, o artėjant aušrai stropiai viską sudėliodavo atgal ir susiūdavo. Vėliau jaunuoliai pabėgdavo iš naktinės nusikaltimo-pažinimo-mokymosi vietos. Pavargę ir kiek pakvaišę.
- Ištisas naktis aš laikydavau tą žibintą. Tomis valandomis su manimi būdavo jau nebe mano Vovočka, prieš mane stovėdavo Faustas: nepailstantis, užsidegęs, bauginančia ir šalta šviesa žibančiomis akimis, tvirta ranka ir negirdinčiomis ausimis. Aš juo žavėjausi, aš jį dievinau, aš leidau jam jaustis Dievu, - tarsi gailėdamasi atsidusta ir nutyla Margarita Aleksandrovna.
Baigęs studijas, Vladimiras tikrai tapo pačiu geriausiu ir gerbiamiausiu chirurgu visame Samegrelo regione. Jis pats sukūrė kelias operacijas, ištyrinėjo keletą ligų. Nuolat šventai tikėjo savo pašaukimu. Jaudinosi dėl savo ligonių, linkėjo sveikatos, dieną naktį galvojo kaip jiems padėti. Vladimiras tapo liaudies gydytoju, pas ligonį skubančiu ir naktimis, ir pėsčiomis, gydančiu net tuos, kurie neturėjo tam lėšų. Jis visą save dalino darbui ir ligoniams.
- O mūsų šeimai jo nelikdavo, - graudžiai atsidūsta Margarita Aleksandrovna.
Ji pasakoja, kad vaikai tėtį atsimena tik susirangiusį lyg kokį raitytą kelmą ant sofos su medicinine knyga. Jis nuolat skaitydavo chirurginius traktatus, mokslinę-medicininę kolegų literatūrą, pats rašydavo, studijuodavo žmogaus anatomiją... Ir niekad gyvenime Vladimiras neišlankstė laivelio su sūnumi, niekada neleido aitvaro nuo kalno, niekada negamino kartu vakarienės, niekada neidavo į tėvų susirinkimus mokykloje, niekad nepadėdavo Margaritai Aleksandrovnai namuose. Nė karto neprisuko išklerusios spintelės durelių, nė karto nesutvarkė varvančio krano, nė karto nenuėjo į turgų kartu su žmona ir nepadėjo jai atvilkti namo bulvių maišo...
Vladimiro gyvenimo aistra sudegino jį greitai. Jo širdis sustojo vos perkopusi penkiasdešimtmetį. Žmonės visame Samegrelo regione prisimena jį kaip genialų chirurgą, turėjusį didelę ir atvirą širdį.
O štai savo šeimai Vladimiras paliko chirurginių knygų biblioteką, kalną popierių bei ligos istorijų ir tik keletą trupinių gerų prisiminimų.
2010 m. gegužės 14 d., penktadienis
Viena trečioji
... Trys mėnesiai...
Šiandien gegužės 14-oji. Lygiai trys mėnesiai prabėgo nuo atsisveikinimo su
namais Lietuvoje. Už lango +30, gatvėje tikra pekla, o žmonės vis dar juodais apdarais.
O vis dėlto, po trijų mėnesių čia, juodi gruzinų drabužiai jau nebe taip dirgina akis kaip pradžioje. Dabar matai giliau - juodai nuo galvos iki kojų apsirengę gruzinai taip pavargę nuo gyvenimo ir jo nešamų negandų, kad spalvos jiems neteko prasmės. Juoda gedulo spalva gruzinams - kasdienybė. Ir nesvarbu, kad už lango kepina saulė.
Prieš kelias dienas man paaiškino, kad apvalaini ženkliukai ant žmonių drabužių - tikrai ne keistai atrodantis papuošalas, o mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Jas gruzinai, kaip medalius, visada nešioja ant krūtinės. Taip rodydami pasauliui savo skausmą. Ir ne 40 dienų, o visą gyvenimą. Tiesa, šis paprotys gyvas jau vien provincijoje.
... Trys mėnesiai - 1/3 man skirto laiko Gruzijoje. Jau kurį laiką rožiniai kalnų, vyno, svetingumo, draugiškumo, daržovių ir vaisių šalies akiniai dulkėja po lova. Akys geriau ima matyti be jų... Gruzija - kontrastų šalis. Joje dar daug neteisybės, diskriminacijos, moterų ir vaikų teisių dažnai nepaisoma, supuvusi socialinio draudimo ir būtinosios medicininės pagalbos sistema, klesti valdžios pareigūnų savivalė, biurokratinis aparatas kaip nupenėta hidra, narkomanija ryja tūkstančius žmonių gyvybių, o paprasti žmonės tiesiog nuo visko pavargę ir galvoja, kada gi pasibaigs šis vargų pakalnėn kylantis jų keliukas... Kalnai, jūra, vynas, žmonių gerumas ir nuoširdumas iš Gruzijos niekur nedingo. Visa tai yra. Tik juos slegia kalnai sunkumų ir neteisybės.
Reikia padėti. Tik kaip?..
P.S. Vakar gavau vizą į Iraną. Mėnesio pabaigoje porai savaičių trauksiu ten. Islamas, mečetės, šariato teisė, griežta moterų drausmė. Bus įdomu. Reikia ruoštis čadrą.
Šiandien gegužės 14-oji. Lygiai trys mėnesiai prabėgo nuo atsisveikinimo su
namais Lietuvoje. Už lango +30, gatvėje tikra pekla, o žmonės vis dar juodais apdarais.
O vis dėlto, po trijų mėnesių čia, juodi gruzinų drabužiai jau nebe taip dirgina akis kaip pradžioje. Dabar matai giliau - juodai nuo galvos iki kojų apsirengę gruzinai taip pavargę nuo gyvenimo ir jo nešamų negandų, kad spalvos jiems neteko prasmės. Juoda gedulo spalva gruzinams - kasdienybė. Ir nesvarbu, kad už lango kepina saulė.
Prieš kelias dienas man paaiškino, kad apvalaini ženkliukai ant žmonių drabužių - tikrai ne keistai atrodantis papuošalas, o mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Jas gruzinai, kaip medalius, visada nešioja ant krūtinės. Taip rodydami pasauliui savo skausmą. Ir ne 40 dienų, o visą gyvenimą. Tiesa, šis paprotys gyvas jau vien provincijoje.
... Trys mėnesiai - 1/3 man skirto laiko Gruzijoje. Jau kurį laiką rožiniai kalnų, vyno, svetingumo, draugiškumo, daržovių ir vaisių šalies akiniai dulkėja po lova. Akys geriau ima matyti be jų... Gruzija - kontrastų šalis. Joje dar daug neteisybės, diskriminacijos, moterų ir vaikų teisių dažnai nepaisoma, supuvusi socialinio draudimo ir būtinosios medicininės pagalbos sistema, klesti valdžios pareigūnų savivalė, biurokratinis aparatas kaip nupenėta hidra, narkomanija ryja tūkstančius žmonių gyvybių, o paprasti žmonės tiesiog nuo visko pavargę ir galvoja, kada gi pasibaigs šis vargų pakalnėn kylantis jų keliukas... Kalnai, jūra, vynas, žmonių gerumas ir nuoširdumas iš Gruzijos niekur nedingo. Visa tai yra. Tik juos slegia kalnai sunkumų ir neteisybės.
Reikia padėti. Tik kaip?..
P.S. Vakar gavau vizą į Iraną. Mėnesio pabaigoje porai savaičių trauksiu ten. Islamas, mečetės, šariato teisė, griežta moterų drausmė. Bus įdomu. Reikia ruoštis čadrą.
2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis
Užauginti tamadą*
.. tostų profesionalas..
- Mano Dato pats geriausias tamada Zugdidžio apylinkėse. Jis pakelia tiek, kiek niekas kitas. Ir visada laimi tostų rungtynes. Niekada nenusigeria. Ir mūsų vyrams būdingo pilvuko neturi, o kiek jis tostų moka, - kiek įraudusiais nuo vyno žandais ima girtis žilagalvė Lika, kurios namuose šiandien esu garbinga viešnia.
Kai pradedu domėtis, kaip jos 42-iejų sūnui Dato pavyksta pakelti tiek alkoholio ir likti beveik blaiviam per vestuves, gimtadienius ar šiaip tradicines šventines vakaro supras**, Lika paslaptingai nusišypso ir tepasako: „na, mes gi iš kaimo“.
Nieko nesupratusi, ką reiškia tas „na, mes gi iš kaimo“, smalsauju toliau. Po paskaitėlės apie tostų tradiciją ir tamados reikšmę gruzinų kultūrai, Lika išsitaria, kad esmių esmė yra būsimojo tamados kūdikystė!!!
- Kodėl?, - nustebusi klausiu jos.
- Nuo pat senų laikų ir, ačiū Dievui dar ir dabar, turime tokią tradiciją – gimus berniukui šeimoje jo tėvas turi nuspręsti, ar auginti vaiką tikru tamada. Jei taip, tai kūdikį krūtimi maitindama motina sau ant peties po truputį lašina vyną. Šis plona srovele nuteka ant krūties, kuria žindomas vaikutis. Vynas susimaišo su motinos pienu. Vaiko organizmas po truputį pripranta prie vyno. Berniukas užaugęs tampa nenugirdomu Tamada.
Nors Likos pasakojimas man skamba labiau kaip legenda, ji tikina Dato užauginusi būtent taip.
- Gaila, bet ši išmintis jau baigia išmirti. Miestuose žmonės pamiršta papročius. Ir kaimuose vis mažiau žmonių jais seka. Man atrodo, kad taip Gruzija praranda save, - kiek ilgesingai nutęsia gruzinė Lika ir susimąsčiusi nutyla.
**********
Tostas nr. 1
Kai gruzinas sodina vynuoges, jis dėmesingai parenka ne tik sodinukus, bet ir kuoliukus jiems. Augdamas vynuogienojas leidžia lanksčius ūglius, kuriuos palaiko kuoliukas. Ūgliai vejasi aplinkui jį ir taip nesvyra žemėn. Jų nesulaužo nei vėjas, nei lietus, nei gyvūnai. Kuoliukas padeda vynuogienojui augti ir plėstis. Gerai saugomas ir palaikomas vynuogienojas išbujoja ir sustiprėja. Ir, stiebdamasis į viršų... išrauna iš dirvos kuoliuką. Tačiau šis nenukrenta žemėn. Nes jį stipriai, stipriai laiko vynuogienojo ūgliai. Jie taip apsiviję aplink kuoliuką, kad šio ištraukti dažnai nepajėgia net žmogaus ranka. Dabar kuoliukui vynuogienojas taip pat būtinas, kaip ir pradžioje šiam kuoliukas. Palaikydami vienas kitą vynuogienojas ir kuoliukas suauga į vieną visumą. Ir užaugina gerą derlių. Pakelkime šią vyno taurę už palaikančią, į pagalbą ateinančią, visagalę meilę!!! Sichvaruls gaumardžios - სიყვარულს გაუმარჯოს(už meilę)!!!
* Tamadà [< gruz.] - pasilinksminimo, pokylio, puotos tvarkdarys ir tostų skelbėjas.
** Supra [< gruz.] - gruziniškas vaišių stalas, apkrautas gruziniškais duonos chačapuri, avienos šašlykais, daržovėmis, vaisiais, sūriu ir, žinoma, vynu.
- Mano Dato pats geriausias tamada Zugdidžio apylinkėse. Jis pakelia tiek, kiek niekas kitas. Ir visada laimi tostų rungtynes. Niekada nenusigeria. Ir mūsų vyrams būdingo pilvuko neturi, o kiek jis tostų moka, - kiek įraudusiais nuo vyno žandais ima girtis žilagalvė Lika, kurios namuose šiandien esu garbinga viešnia.
Kai pradedu domėtis, kaip jos 42-iejų sūnui Dato pavyksta pakelti tiek alkoholio ir likti beveik blaiviam per vestuves, gimtadienius ar šiaip tradicines šventines vakaro supras**, Lika paslaptingai nusišypso ir tepasako: „na, mes gi iš kaimo“.
Nieko nesupratusi, ką reiškia tas „na, mes gi iš kaimo“, smalsauju toliau. Po paskaitėlės apie tostų tradiciją ir tamados reikšmę gruzinų kultūrai, Lika išsitaria, kad esmių esmė yra būsimojo tamados kūdikystė!!!
- Kodėl?, - nustebusi klausiu jos.
- Nuo pat senų laikų ir, ačiū Dievui dar ir dabar, turime tokią tradiciją – gimus berniukui šeimoje jo tėvas turi nuspręsti, ar auginti vaiką tikru tamada. Jei taip, tai kūdikį krūtimi maitindama motina sau ant peties po truputį lašina vyną. Šis plona srovele nuteka ant krūties, kuria žindomas vaikutis. Vynas susimaišo su motinos pienu. Vaiko organizmas po truputį pripranta prie vyno. Berniukas užaugęs tampa nenugirdomu Tamada.
Nors Likos pasakojimas man skamba labiau kaip legenda, ji tikina Dato užauginusi būtent taip.
- Gaila, bet ši išmintis jau baigia išmirti. Miestuose žmonės pamiršta papročius. Ir kaimuose vis mažiau žmonių jais seka. Man atrodo, kad taip Gruzija praranda save, - kiek ilgesingai nutęsia gruzinė Lika ir susimąsčiusi nutyla.
**********
Tostas nr. 1
Kai gruzinas sodina vynuoges, jis dėmesingai parenka ne tik sodinukus, bet ir kuoliukus jiems. Augdamas vynuogienojas leidžia lanksčius ūglius, kuriuos palaiko kuoliukas. Ūgliai vejasi aplinkui jį ir taip nesvyra žemėn. Jų nesulaužo nei vėjas, nei lietus, nei gyvūnai. Kuoliukas padeda vynuogienojui augti ir plėstis. Gerai saugomas ir palaikomas vynuogienojas išbujoja ir sustiprėja. Ir, stiebdamasis į viršų... išrauna iš dirvos kuoliuką. Tačiau šis nenukrenta žemėn. Nes jį stipriai, stipriai laiko vynuogienojo ūgliai. Jie taip apsiviję aplink kuoliuką, kad šio ištraukti dažnai nepajėgia net žmogaus ranka. Dabar kuoliukui vynuogienojas taip pat būtinas, kaip ir pradžioje šiam kuoliukas. Palaikydami vienas kitą vynuogienojas ir kuoliukas suauga į vieną visumą. Ir užaugina gerą derlių. Pakelkime šią vyno taurę už palaikančią, į pagalbą ateinančią, visagalę meilę!!! Sichvaruls gaumardžios - სიყვარულს გაუმარჯოს(už meilę)!!!
* Tamadà [< gruz.] - pasilinksminimo, pokylio, puotos tvarkdarys ir tostų skelbėjas.
** Supra [< gruz.] - gruziniškas vaišių stalas, apkrautas gruziniškais duonos chačapuri, avienos šašlykais, daržovėmis, vaisiais, sūriu ir, žinoma, vynu.
2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis
Gruzija ir ES
.. gruzinų nuomonės apie ES..
Zugdidis - nedidelis Vakarų Gruzijos miestas pačiame Gruzijos - Abchazijos pasienyje. Iš čia keliai veda ne tik į kalnus, bet ir vieną sudėtingiausių Pietų Kaukazo konflikto zonų - nepriklausomybės siekiančią separatistinę Abchazijos respubliką. Kiekvienas šio skurdo nustekento regiono, vadinamo Samegrelo, gyventojas žino Europos Sąjungą ir lenkiasi jai kone iki žemės. Neoficialiai kalbama, kad pusę pinigų į miestą atveža būtent ES taikdariai, įvairios misijos, komisijos, savanoriai ir projektai.
„Gerai. Labai gerai. Puikiai. Džiaugiuosi, kad ji yra. Optimistiškai. Palankiai. Tegu daro dar daugiau. Tikiuosi, kad jie nuo mūsų nenusisuks. Mums reikia siekti dar labiau suartėti", - taip ir panašiai į klausimą apie požiūrį į ES, atsakinėjo žmonės pagrindinėje Zugdidžio gatvėje.
Pinigų maišai
Pasaulį krečiant ekonominei krizei, Gruzija sugeba po truputį augti. Ji nedideliais žingsneliai (pernai jos BVP augo apie 2%, šiemet taip pat planuojamas kelių procentų augimas), bet užtikrintai stumiasi pirmyn. Europos Sąjungos vaidmuo čia - pirmaujantis:
„Kad ir kas ką sakytų, nešdama į Gruziją demokratiją, žmogaus teises, teisinę santvarką, liberalias vertybes, ES pirmiausia atneša pinigų. Ir tai yra viena pagrindinių mūsų meilės šiai struktūrai priežasčių. Bent jau regionuose, kur dažnai trūksta maisto, o pro stogą sunkiasi vanduo, tai tikrai", - pasakoja Rusudan Kalichava, pirmoji, dar prieš 15 metų Zugdidyje įkūrusi nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Atinati".
40-metė Tiko gyvena viena dideliame gražiame name Zugdidžio centre. Kone kas savaitę ji turi „svečių iš Europos Sąjungos". Tiko nuomoja kambarius keliaujantiems ir į miestą užsukantiems įvairiems ES pareigūnams. Už naktį europietis moka po 80 GEL (119 Lt).
„Dirbdama mokykloje informatikos mokytoja per mėnesį aš uždirbu 84 GEL (125 Lt)", - palyginimus žeria Tiko.
Nedidukės kavinukės savininkas šviesiaplaukę merginą pamato dar už kelių šimtų metrų ir įvairiais būdais kviečia užsukti. Jam užsieniečiai - pagrindiniai ir beveik vieninteliai klientai. Jis džiaugiasi ir myli ES, nes prieš kelias savaites nusipirko naujutėlį džipą. Sako, kad prisitaupė iš kavinės pelno.
„Juk pas mane alaus ar viskio išlenkti renkasi visi Zugdidyje gyvenantys užsieniečiai. Todėl linkiu Europai kuo greičiausiai pasveikti po krizės ir atsiųsti pas mus dar daugiau tarptautinių misijų", - šypsenos neslepia kavinės savininkas Zaza.
Europiečius, o tiksliau, jų pinigines, čia myli visi: turgaus prekeiviai, nedidelių privačių parduotuvėlių savininkai, padavėjai, valkataujantys vaikai ir net benamiai šunys.
Vertybių perstumdymo metas
Tačiau, be pragmatinės meilės ES pinigams, yra ir kitokia, graži, nuoširdi ir kartu atsargi, meilė europietiškoms vertybėms.
Anot ponios Rusudan, pastaruosius keletą metų Gruzijoje vyksta įdomūs vertybiniai pokyčiai. Jaunimas daugiau keliauja, studijuoja užsienyje, atsiveža iš Vakarų kitokį, kur kas laisvesnį požiūrį į gyvenimą. Ir nebežino, ką su juo daryti.
„Laisvė atnešė į Gruziją savotišką chaosą: daug blizgučių, daug laisvų poelgių ir senų tradicijų atmetimo. Dažnai žmonės dabar yra pasimetę ir pametę save. Manau, mes kartu su ES dar turime daugybę darbo šioje srityje. Reikia parodyti žmonėms, kad tikros gruziniškos tradicijos ir vertybės beveik nieko nesiskiria nuo europietiško vertybinio pamato. Tiesa, per mūsų pačių apsileidimą atsirado krūvos pseudovertybių", - įsitikinusi ponia Rusudan, prieš savaitę Zugdidyje atidariusi prieglaudą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims.
Jai pritaria ir jaunas teisės specialistas Giorgijus Gardava, dirbantis Zugdidžio savivaldybėje:
„Dabar nebeaišku ką galvoti, ar didžiuotis tuo, kad esi gruzinas, ar tai atmesti ir tapti europiečiu. Mums reikia pasirinkti kryptį ir viską susidėlioti. Iš pradžių mūsų norėjo viena sąjunga, dabar štai suartėjame su kita. Iš vienos pusės esame labiau azijiečiai, iš kitos - europiečiai. Šita kryžkelė ir neaiškumai vyrauja visur: mūsų valdžioje, mūsų teisinėje sistemoje, mūsų ekonomikoje, mūsų, gruzinų, galvose", - sako jis.
Pasak pono Giorgijaus, Europos Sąjunga neabejotinai yra Gruzijos ateitis. Tačiau iki jos dar labai labai toli, mat, pirmiausia, reikia susivokti patiems kur judėti. Dar reikia pasitikrinti savo vertybes, jas nušlifuoti nuo susikaupusių posovietinio nihilizmo apnašų. Be to, itin svarbu nepamesti savojo, gruziniško, identiteto.
www.DELFI.lt
Zugdidis - nedidelis Vakarų Gruzijos miestas pačiame Gruzijos - Abchazijos pasienyje. Iš čia keliai veda ne tik į kalnus, bet ir vieną sudėtingiausių Pietų Kaukazo konflikto zonų - nepriklausomybės siekiančią separatistinę Abchazijos respubliką. Kiekvienas šio skurdo nustekento regiono, vadinamo Samegrelo, gyventojas žino Europos Sąjungą ir lenkiasi jai kone iki žemės. Neoficialiai kalbama, kad pusę pinigų į miestą atveža būtent ES taikdariai, įvairios misijos, komisijos, savanoriai ir projektai.
„Gerai. Labai gerai. Puikiai. Džiaugiuosi, kad ji yra. Optimistiškai. Palankiai. Tegu daro dar daugiau. Tikiuosi, kad jie nuo mūsų nenusisuks. Mums reikia siekti dar labiau suartėti", - taip ir panašiai į klausimą apie požiūrį į ES, atsakinėjo žmonės pagrindinėje Zugdidžio gatvėje.
Pinigų maišai
Pasaulį krečiant ekonominei krizei, Gruzija sugeba po truputį augti. Ji nedideliais žingsneliai (pernai jos BVP augo apie 2%, šiemet taip pat planuojamas kelių procentų augimas), bet užtikrintai stumiasi pirmyn. Europos Sąjungos vaidmuo čia - pirmaujantis:
„Kad ir kas ką sakytų, nešdama į Gruziją demokratiją, žmogaus teises, teisinę santvarką, liberalias vertybes, ES pirmiausia atneša pinigų. Ir tai yra viena pagrindinių mūsų meilės šiai struktūrai priežasčių. Bent jau regionuose, kur dažnai trūksta maisto, o pro stogą sunkiasi vanduo, tai tikrai", - pasakoja Rusudan Kalichava, pirmoji, dar prieš 15 metų Zugdidyje įkūrusi nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Atinati".
40-metė Tiko gyvena viena dideliame gražiame name Zugdidžio centre. Kone kas savaitę ji turi „svečių iš Europos Sąjungos". Tiko nuomoja kambarius keliaujantiems ir į miestą užsukantiems įvairiems ES pareigūnams. Už naktį europietis moka po 80 GEL (119 Lt).
„Dirbdama mokykloje informatikos mokytoja per mėnesį aš uždirbu 84 GEL (125 Lt)", - palyginimus žeria Tiko.
Nedidukės kavinukės savininkas šviesiaplaukę merginą pamato dar už kelių šimtų metrų ir įvairiais būdais kviečia užsukti. Jam užsieniečiai - pagrindiniai ir beveik vieninteliai klientai. Jis džiaugiasi ir myli ES, nes prieš kelias savaites nusipirko naujutėlį džipą. Sako, kad prisitaupė iš kavinės pelno.
„Juk pas mane alaus ar viskio išlenkti renkasi visi Zugdidyje gyvenantys užsieniečiai. Todėl linkiu Europai kuo greičiausiai pasveikti po krizės ir atsiųsti pas mus dar daugiau tarptautinių misijų", - šypsenos neslepia kavinės savininkas Zaza.
Europiečius, o tiksliau, jų pinigines, čia myli visi: turgaus prekeiviai, nedidelių privačių parduotuvėlių savininkai, padavėjai, valkataujantys vaikai ir net benamiai šunys.
Vertybių perstumdymo metas
Tačiau, be pragmatinės meilės ES pinigams, yra ir kitokia, graži, nuoširdi ir kartu atsargi, meilė europietiškoms vertybėms.
Anot ponios Rusudan, pastaruosius keletą metų Gruzijoje vyksta įdomūs vertybiniai pokyčiai. Jaunimas daugiau keliauja, studijuoja užsienyje, atsiveža iš Vakarų kitokį, kur kas laisvesnį požiūrį į gyvenimą. Ir nebežino, ką su juo daryti.
„Laisvė atnešė į Gruziją savotišką chaosą: daug blizgučių, daug laisvų poelgių ir senų tradicijų atmetimo. Dažnai žmonės dabar yra pasimetę ir pametę save. Manau, mes kartu su ES dar turime daugybę darbo šioje srityje. Reikia parodyti žmonėms, kad tikros gruziniškos tradicijos ir vertybės beveik nieko nesiskiria nuo europietiško vertybinio pamato. Tiesa, per mūsų pačių apsileidimą atsirado krūvos pseudovertybių", - įsitikinusi ponia Rusudan, prieš savaitę Zugdidyje atidariusi prieglaudą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims.
Jai pritaria ir jaunas teisės specialistas Giorgijus Gardava, dirbantis Zugdidžio savivaldybėje:
„Dabar nebeaišku ką galvoti, ar didžiuotis tuo, kad esi gruzinas, ar tai atmesti ir tapti europiečiu. Mums reikia pasirinkti kryptį ir viską susidėlioti. Iš pradžių mūsų norėjo viena sąjunga, dabar štai suartėjame su kita. Iš vienos pusės esame labiau azijiečiai, iš kitos - europiečiai. Šita kryžkelė ir neaiškumai vyrauja visur: mūsų valdžioje, mūsų teisinėje sistemoje, mūsų ekonomikoje, mūsų, gruzinų, galvose", - sako jis.
Pasak pono Giorgijaus, Europos Sąjunga neabejotinai yra Gruzijos ateitis. Tačiau iki jos dar labai labai toli, mat, pirmiausia, reikia susivokti patiems kur judėti. Dar reikia pasitikrinti savo vertybes, jas nušlifuoti nuo susikaupusių posovietinio nihilizmo apnašų. Be to, itin svarbu nepamesti savojo, gruziniško, identiteto.
www.DELFI.lt
2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis
Gruzinų kalba per muziką
..poetas გალაკტიონ ტაბიძე..
http://www.youtube.com/watch?v=R3FcC8dG94c
Galaktionas Tabidzė(1892-1959)— garsiausias XX a. gruzinų poetas. Jo kūryba padarė įtaką visiems jo laikmečiu gyvenusiems ir vėliau atėjusiems kūrėjams. Šių dienų Gruzijoje Galaktiono vardas skamba dažnai ir garsiai. Jo eilėms kuriama muzika. Ir šios dainos tampa kone tautinėmis.
Išgyvenęs per Stalino valymus 1930-aisiais, po diktatoriaus mirties poetas atsidūrė persekiojamųjų, uždraustųjų spausdinti sąrašuose. Tai labai prislėgė kūrėją. Jis puolė į depresiją ir alkoholizmą. Artimųjų patalpintas į psichiatrinę ligoninę ištverti nesugebėjo. 1959-aisiais, eidamas 68-uosius metus, Galaktionas nusižudė.
http://www.youtube.com/watch?v=R3FcC8dG94c
Galaktionas Tabidzė(1892-1959)— garsiausias XX a. gruzinų poetas. Jo kūryba padarė įtaką visiems jo laikmečiu gyvenusiems ir vėliau atėjusiems kūrėjams. Šių dienų Gruzijoje Galaktiono vardas skamba dažnai ir garsiai. Jo eilėms kuriama muzika. Ir šios dainos tampa kone tautinėmis.
Išgyvenęs per Stalino valymus 1930-aisiais, po diktatoriaus mirties poetas atsidūrė persekiojamųjų, uždraustųjų spausdinti sąrašuose. Tai labai prislėgė kūrėją. Jis puolė į depresiją ir alkoholizmą. Artimųjų patalpintas į psichiatrinę ligoninę ištverti nesugebėjo. 1959-aisiais, eidamas 68-uosius metus, Galaktionas nusižudė.
2010 m. balandžio 13 d., antradienis
Rauda. ნიქო გომელაური
..Šunys. Antroji dalis..
Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien ryte mirė vienas žymiausių šiuolaikinės Gruzijos poetų ir aktorių – Niko Gomelauri (ნიქო გომელაური). Jam buvo vos 39-eri. Anapilin jį išsivedė vėžys. Jį aprauda tūkstančiai žmonių, nes trumpas poeto gyvenimas buvo spalvingas, turiningas ir prasmingas. Save poetas dažnai vadindavo šio pasaulio šunimi: rankiojančiu valgio atliekas gatvėje, nuolat ieškančiu kažkokių nujaučiamų pėdsakų, tipenančiu paskui žmogų...
Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien mažoje Zugdidžio gatvelėje mirė bevardis benamis šuva. Jis užgeso taip tyliai, kad kartu ant šaligatvio tupėję šunys to nė nesuprato... šaligatviu kaip visada skubėjo savais reikalais užsiėmę žmonės. Kažkas paspyrė gulintį šunį. Jis nepajudėjo.
Šalia buvę du šunys pasilenkė prie užgesusio bičiulio. Ėmė uostinėti, judinti jį nosytėmis ir letenomis. Tačiau šis nejudėjo. Šunys pradėjo kaukti. Iš pradžių tyliai. Tačiau jų draugas nepabudo. Tuomet jų rauda tapo garsesnė. Aš stovėjau kitoje gatvės pusėje ir norėjau kaukti kartu su šunimis. Ašaros spaudė gerklę ir plūdo per skruostus. O vietiniai žmonės tarsi nieko nepastebėdami ir toliau skubėjo pro šalį. Niekas nesustojo. Niekas neatkreipė dėmesio. Tarsi nematytų. Tarsi negirdėtų šuniškos raudos. Kodėl jie tokie abejingi?
... Amžinąjį atilsį, Niko. Amžinąjį atilsį, bevardi šunie. გმერთმა ნათელში ამქოფოს მისი სულილ (Gmertma natelši amkopos misi sulil.)
Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien ryte mirė vienas žymiausių šiuolaikinės Gruzijos poetų ir aktorių – Niko Gomelauri (ნიქო გომელაური). Jam buvo vos 39-eri. Anapilin jį išsivedė vėžys. Jį aprauda tūkstančiai žmonių, nes trumpas poeto gyvenimas buvo spalvingas, turiningas ir prasmingas. Save poetas dažnai vadindavo šio pasaulio šunimi: rankiojančiu valgio atliekas gatvėje, nuolat ieškančiu kažkokių nujaučiamų pėdsakų, tipenančiu paskui žmogų...
Šiandien balandžio 13-oji. Šiandien mažoje Zugdidžio gatvelėje mirė bevardis benamis šuva. Jis užgeso taip tyliai, kad kartu ant šaligatvio tupėję šunys to nė nesuprato... šaligatviu kaip visada skubėjo savais reikalais užsiėmę žmonės. Kažkas paspyrė gulintį šunį. Jis nepajudėjo.
Šalia buvę du šunys pasilenkė prie užgesusio bičiulio. Ėmė uostinėti, judinti jį nosytėmis ir letenomis. Tačiau šis nejudėjo. Šunys pradėjo kaukti. Iš pradžių tyliai. Tačiau jų draugas nepabudo. Tuomet jų rauda tapo garsesnė. Aš stovėjau kitoje gatvės pusėje ir norėjau kaukti kartu su šunimis. Ašaros spaudė gerklę ir plūdo per skruostus. O vietiniai žmonės tarsi nieko nepastebėdami ir toliau skubėjo pro šalį. Niekas nesustojo. Niekas neatkreipė dėmesio. Tarsi nematytų. Tarsi negirdėtų šuniškos raudos. Kodėl jie tokie abejingi?
... Amžinąjį atilsį, Niko. Amžinąjį atilsį, bevardi šunie. გმერთმა ნათელში ამქოფოს მისი სულილ (Gmertma natelši amkopos misi sulil.)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
