Veidai, istorijos, detalės

2011 m. kovo 9 d., trečiadienis

Tokia artima ir tokia tolima mažoji sesė Gruzija


Ką įsivaizduoji išgirdęs žodį "Gruzija"? Kaukazo kalnų apsuptą, vyno, tostų, nuoširdaus svetingumo, juokų ir avienos šašlykų šalį? O gal gašlių apžėlusių juodaplaukių vyrų pulką, lakstantį paskui šviesiaplaukes ir žarstantį šimtaeilius komplimentus? O gal vis dar kailiais besirengiančius, geraširdžius ir labai temperamentingus šios šalies žmones, nuolatos kovojančius su didžiaja kaimyne ir nuoširdžiai mylinčius kažin kur esančią Lietuvą ir lietuvius? O gal išgirdus šios šalies pavadinimą prieš akis prašmėžuoja: Rožių revoliucija, Saakašvilis, Burdžanadze, parlamento šturmai, jauni ministrai, protestai, reformos, karai, NATO ir ES?

Šiandienos Gruzija it pasimetusi, bet itin smalsi ir karštakošė paauglė. Ji ieško savęs ir atsakymo į pagrindinį filosofijos klausimą - kas Aš esu? Šiandienos Gruzija - tai plakamas praeities tradicijų ir dabarties madų bei ateities vizijų, Vakarų ir Rytų, kokteilis.


Gražus viršelis

"Sveiki, gal galečiau jums kuo nors padėti? Iš kur jūs esate? O, iš Lietuvos! Tuomet jūs - mūsų garbės svečias, mūsų brolis". Taip lietuvius pasitiks kone visi Gruzijos gyventojai, o tada jau laisvai liesis vynas, bus keliami išmintingi ir gražūs tostai už abi šalis, draugystę, meilę, tėvus, protėvius, moteris, vaikus ir dar daugybę gražių ir svarbių dalykų. Ir visai nesvarbu, kad tai darbo dienos vidurys, o jūsų nauji draugai - tarnautojai ar darbininkai.



Pagelbėti šalies svečiui ir parodyti jam užstalės kultūrą - kur kas svarbiau, juk darbas gruzinui ne vilkas, į mišką nepabėgs.
Važiuoji per Sakartvelo* šalį, aplinkui stūkso Kaukazo kalnai, jų papėdėse ganosi avių ir karvių bandos, o kitoje kelio pusėje saulės kaitroje sirpsta naujas vynuogių derlius. Tuo metu pakelės nusėstos vietinių prekeivių, siūlančių arbūzų, prinokusių ir sultingų persikų, ką tik nuo medžio nuraškytų abrikosų ar slyvų. Pavėsyje pagyvenę vyrai delioja šachmatų ir nardų partijas. Niekas čia niekur neskuba. Ir džiaugiasi būtent šia diena ir šia akimirka.

Nebent atsidurtum spalvingame miesto turguje, kur kvepia prieskoniai ir vaisiai, kur prekeiviai vieni už kitus garsiau rėkdami bando prisivilioti pirkėjų. Geriau būtų užsienietis, jam galima penkiagubai užkelti kainą, o jis to net nepastebės.
Pagrindinės Gruzijos miestų gatvės neseniai išpuoselėtos, jose trykšta fontanai, namų fasadai nudažyti švelniomis pastelinėmis spalvomis, o šalikelėse prisodinta gražių gėlių. Ir nustembi, kai vietiniai pasakoja, jog prieš keletą metų net elektros nebuvo, o dabar tiek žibintų ir įspūdingo apšvietimo.

Keliauji gilyn į šalį: malonūs ir svetingi žmonės, temperamentingi šokiai, užburiančios dainos, visur skanaus, aštraus maisto nukrauti stalai. Tokią, europietiško turizmo dar neatrastą, Gruziją randa čia atkeliavęs svetimšalis. Senoji kultūra, kitoks požiūris į gyvenimą, šimtai akmeninių cerkvių ir labai religingi žmonės, išlaikę savo tradicijas ir identitetą. Tačiau visa tai tik storos knygos viršelis.


Vakarai vs Rytai



Kai per kelias savaites perskaitai šios knygos įvadą, ir atverti pirmąjį jos skyrių, imi matyti kitokią Gruziją. Nusukęs nuo pagrindinės miesto gatvės pamatai aptriušusias griuvančias sienas, varganus vaikus ir nuo skausmo iškreiptais veidais ką nors pardavinėjačias moteris. Tuomet imi atkrepti dėmesį, kad gatvėse dominuoja juoda drabužių spalva, žmonės nesišypso vieni kitiems (tik užsieniečiams), ant kiekvieno kampo pagyvenusios moterys stengiasi parduoti praeiviams cigaretes, saulėgrąžas ar kiniškus niekučius. Taip jos stengiasi išmaitinti savo vaikus, uošvius ir vyrus, kurie tuo metu dažniausiai stoviniuoja gatvėse, geria vyną ar dėlioja šachmatų partiją.

"Nebeliko nieko. Griuvus Sovietų Sąjungai, mes nežinome kur link judame. Taip, mūsų vadovai siekia Gruzijos narystės įvairiausiose Vakarų pasaulio tarptautinėse organizacijose ir sąjungose. O kas mums iš to? Juk dabar kone kas antras neturi darbo, mūsų gamyklos nebedirba, beveik nieko nebekuriame. Nebegalvojame ar užteks šiais metais vyno svečiams pavaišinti, galvojame, o kad būtų kuo juos pavaišinti, ir ką darysiu jei jie pas mane užsuks", - pasakoja vidutinio amžiaus duonos kepyklėlės savininkas Dato.

Praeitą savaitgalį jo septyniolikmetė dukra Tamta ištekėjo už trisdešimtmečio Rusijos mieste Permėje dabar gyvenančio gruzino Soso. Šis jau spėjo išsilakstyti, susikurti verslą, pasistatyti namus, dabar jam atėjo laikas vesti. Ir, kaip vis dar reikalaujama ir pageidaujama Gruzijoje, gerą mergaitę.

Mat šioje Kaukazo šalyje, kurioje įsigalėjęs vyro kultas, per šimtmečius susiklostė tradicija, jog tikras vyras turi būti patyręs vyras, o štai moteris, prieš santuoką privalo būti nekalta ir nepatyrusi. Tačiau naujieji laikai iškreipia tradicinio mąstymo paveikslą - Gruzijos jaunimas, kaip, beje ir valdžia, veržiasi į Vakarų kultūrą, o gal atvirkščiai, ši kultūra skverbte skverbiasi į konservatyviąją Gruziją. Kad ir kaip ten bebūtų, disonansas tarp tradicinio auklėjimo ir mąstymo bei naujų kapitalistinio pasaulio vėjų toks ryškus, jog šalyje įsigali melas ir apgavystės. O visuomenė piktinasi, smerkia ir veidmainiauja. Tuo metu, tradicija nelinkusi užleisti vietos laisvesniam mąstymui, todėl merginos renkasi slapstytis: jos gyvena taip kaip nori, o prieš vedybas darosi nekaltybės sugrąžinimo plastines operacijas ir šeimyninį gyvenimą pradeda nuo melo. Vyrai savo ruožtu nenori laužyti tradicijų ir nuvilti tėvų ar užtraukti gėdos savo giminei, dėl to ieško gerų mergaičių, bet ne lygiaverčių partnerių ir gyvenimo draugių, todėl laisva koja vaikšto į kairą, kol jų geros mergaitės, kone tarnaitės, laukia namuose.

Tačiau grįžkime prie Soso dukters Tamtos. Nors savo būsimąjį vyrą prieš vestuves ji tematė kelis kartus, Tamta jaučiasi labai laiminga, nes daugelis jos draugių jau ištekėjusios ir ji nenorinti atsilikti ar jaustis sena bei niekam nereikalinga. Nuo praėjusio savaitgalio Tamta tapo žmona, ji mokosi skalbti, gaminti ir tinkamai pasitikti iš darbo grįžtantį vyrą.

Taip jau yra, kad Gruzijoje mergaitės nuo vaikystės nepadeda mamoms namų ruošoje. Todėl iš jaukaus tėvų namų lizdo išskridusios į vyrų namus jos turi iš karto tapti žmonomis. Kadangi Gruzijoje vis dar vyrauja tradicinė, "kelių kartų" šeima, kai sūnus žmoną atsiveda į tėvų namus ir ten kuriasi, tokiai nieko nemokančiai mergaitei lengviau prisitaikyti prie uošvienės tvarkos ir burokėlius pjaustyti taip kaip ji, o ne kaip jos pačios mama.

Vis dėlto, ne visos šeimos yra tokios. Pastaruoju metu, Gruzijos jaunimas linkęs ieškoti ir užduoti daugybę klausimų vyresniajai kartai. Kodėl mama turi viską daryti, o tėtis tiesiog geria vyną su draugais gatvėje. Ir kokią teisę turi tėtis iš mamos visko reikalauti, jei jis jai nepadeda, jis nedirba, jis nieko neatneša šeimai?

Nusidėvėjęs vyrų kultas

Žmonių santykiai ir lyčių vaidmenys šeimoje ėmė keistis po 1992-1993 m. pilietinių karų**. Tuo metu Gruziją užtvindė pabėgėlių šeimos iš Abchazijos, gamyklos nustojo veikusios, kolūkiai ir įvairios bendrijos iširo, sanatorijos, poilsio namai bei turistinės bazės užsidarė ir dauguma buvo sugriautos, o pačią šalį draskė politiniai nesutarimai ir peštynės dėl valdžios. Nebuvo elektros, vandens, plito korupcija, plėšikavimas, narkomanija ir įvairios ligos. Būtent tuo metu Gruzijos vyrai prarado save ir savo vaidmenį ne tik visuomenėje, bet ir šeimoje. Jie nebedirbo, nes nebebuvo kur ir kuo dirbti, atitinkamai nebenešė pinigų ir maisto namo ir nebegalėjo išmaitinti savo šeimų. Dauguma pasidavė ir puolė į depresiją, pradėjo vartoti alkoholį ir narkotikus.

Tuo metu Gruzijos moterys, iki tol laimingai sėdėjusios savo namuose ir buvusios geromis šeimininkėmis ir mamomis, ėmė suprasti baisią tiesą, jei jos nieko nesiims, jų vaikai neišgyvens. Todėl jos griebėsi kiekvieno šiaudo, kuris galėjo joms uždirbti bent kelis centus duonai. Moterys ėmė važiuoti uždarbiauti į Turkiją, ėmė prekiauti gatvėse bei turguose, pradėjo kepti namuose pyragėlius ir chačapurius ir pardavinėti juos. Taip po truputį Gruzijos moterys išsaugojo savo vaikus, vyrus ir uošvius nuo alkanos mirties. Tuo metu dauguma vyrų taip iki šiol ir nesugebėjo psichologiškai peržengti pasikeitusios kasdienybės ribos.

"Kažkada buvau gamyklos direktoriumi. Tuomet buvo gerai. O aš turėjau sanatoriją. O aš prekiavau vynuogėmis. O aš vežiau į užsienį gruzinišką arbatą... Kaip gi aš eisiu dirbti į statybas, ar santechniku, ar valytoju? Tai juk gėda!"... Daugybę tokių istorijų papasakos tau kiekviename Gruzijos mieste kasdien ten stoviniuojantys ir nieko neveikiantys vyrai. Sveiki, darbingo amžiaus, rankas ir kojas turintys, tačiau savo esmę praradę ir taip naujoje visuomenėje savęs nebeatradę vyrai.

O jų moterys, prieš kelis dešimtmečius pradėjusios taip sunkiai, dabar, atrodo, jaučiasi kur kas laisviau ir geriau. Jos dirba ir uždirba, augina vaikus ir ant savo pečių dažnai velka darbą, namus, vyrą ir jo tėvus. Turbūt todėl retai gruziniškoje užstalėje, ar miesto gatvėje pamatysi besiilsinčią ir pramogaujančią moterį. Ji tiesiog neturi tam laiko.



Žinoma, ne visi Gruzijos vyrai yra tokie: toji jų dalis, kuri sugebėjo prisitaikyti ar atrasti save naujajame pasaulyje, tampa gerais gyvenimo draugais Gruzijos moterims. Jie padeda buityje ir dalyvauja vaikų auklėjime, jie kartu kuria šeimą ir tyliai keičia šią konservatyvią tradicinę visuomenę.


GMT¬+4

Pilietiniai karai, nuolatiniai nesutarimai su Rusija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis, dažnai besikeičiantys politiniai režimai ir gyvenimo kokybė atsispindi kiekviename gruzino žingsnyje. Jis neplanuoja ateities, dažnai nekaupia santaupų ir nekuria korporacijų. Jis gyvena šia diena, leidžia sau visada ir visur vėluoti ir nesuka galvos dėl kažkokių smulkmenų (mums atrodančių svarbiais ir reikalingais dalykais): tvarkos, taisyklių, šiukšlių rūšiavimo, ozono skylių, nykstančių gyvūnų rūšių, etc.

"Kam galvoti apie rytojų, kai gali džiaugtis šia diena, juk vis tiek gali prasidėti karas. Ir kam tada rūpės šitos išklerusios namo durys ar voratinklis virš jų. O betvarkydamas tas duris ir valydamas voratinklius gali sugaišti visą dieną, kurią tiesiog galėtum praleisti su šeima ar artimaisiais". Tokiu pavyzdžiu būtų galima apibūdinti daugumos gruzinų požiūrį į kasdienybę ir buitį.

Šios šalies žmonės laiką matuoja sava sistema: GMT¬+4*** - Georgian Maybe Time ¬+4 (Lt. Gruziniškas Galbūt Laikas ¬+4 ). Vėlavimas čia kasdienio gyvenimo dalis, nes ne laikas vadovauja žmogui šioje šalyje, o gruzinai prisijaukino laiką. Kalnų, krioklių, tarpeklių, pievų ir egzotiškos žalumos apsuptyje žmogus turi laiko sau ir savo mintims. Jis turi laiko tiesiog sustoti ir nebelėkti tomis kapitalistinio pasaulio kopėčiomis kažkur į viršų. Vienas iš gruzinų tostų skelbia, kad kai Dievas dalino žemės plotus įvairioms tautoms, gruzinai šventė, gėrė vyną ir linksiminosi, todėl pavėlavo į visas dalybas. Kai jie išsimiegojo ir atsipeikėjo, pamatė, kad liko tuščiomis. Tuomet gruzinai nulėkė pas Dievą ir ėmė prašyti skirti jiems bent kokį nors nedidelį gabalėlį žemės Gruzijos šaliai įkurti. O Dievas užsirūstino ir sako: jūs tinginiai, kur buvote, kai dalinau visiems žemes? O gruzinai jam atsako: Dieve, kėlėme tostą į Tavo sveikatą. Tuomet Dievas pagalvojo, pagalvojo ir leido gruzinų tautai apsigyventi nedideliame žemės plotelyje prie Kaukazo kalnų ir Juodosios jūros. Jis ją buvo pasilikęs sau.

Pastaruoju metu gruzinai juokauja, kad gyvendami rojuje jie pamiršo, jog ir šis linkęs keistis. Todėl dabar jiems gana sunku tapti lankstensniais ir peržiūrėti savo vertybes, o to reikia, kad eitų į priekį.



* Sakartvelo, taip gruzinai vadina savo šalį.

** 1990 m. Gruzijos AT pirmininku, o vėliau ir Prezidentu tapo Zviadas Gamsachurdija, buvęs disidentų lyderis, nacionalistinių pažiūrų politikas. 1992 m. sausio mėn., kilus pilietiniam karui, nuverstas. Prezidentu tapo buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė. Žlungant Tarybų Sąjungai 1990 m. Abchazijos regiono valdžia paskelbė nepriklausomybę. Tačiau jos suveriniteto niekas nepripažino, o 1992 m. į regioną įsiveržė Gruzijos pajėgos. Prasidėjo dar vienas pilietinis karas. 1993 m. pabaigoje Abchazijos pusė, remiama Rusijos karinių pajėgų išstumė gruzinų kovotojus iš Abchazijos regiono. Apie 250.000 gruzinų, iki tol gyvenusių Abchazijos regione turėjo palikti savo namus ir pasitraukti į Gruzijos pusę. Taip jie tapo pabėgėliais. 1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis ir paskelbtos paliaubos. Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise. Siena tarp Gruzijos ir Abchazijos iki šiol uždaryta, gruzinai ir abchazai, iki karo gyvenę Abchazijos pusėje dabar turi gauti specialius leidimus giminių ir kapinių lankymui. Dar vienas ginkluotas konfliktas 1990 - 1992 m. vyko Pietų Osetijoje.

*** GMT¬+4 - Gruzijos laiko juosta pagal Greenwich sistemos matavimą.

1 komentaras:

Tomas rašė...

Sveika sugrįžus :)

Daugumą šių dalykų jau girdėjom iš tavęs. Žavi tavo Gruzija, tokia ugninga gražuolė sutrenkta galva :D

Tik man klausimų kyla nemažai. Kaip G&G dainavo: čia šitaip daug kaltės ir taip mažai kaltųjų... Kas kaltas dėl iš visuomenės išstumtų vyrų, skurdo, karo, veidmainiavimo, korupcijos? Jie patys, visuomenė, mentalitetas, išorės jėgos? Taip tiesiog TURI būti, o gal neturi?..

Ir kitas klausimas: o jei staiga sutvarkytum reikalus, ar neprarastų Gruzija savęs? Pati puikų laikinumo pajautimą, sugebėjimą pastebėti artimą ir suteikti jam daugiau prasmės, nei voratinkliams virš durų (ką dažnai pamiršta vokiškosios moralės žmonės) priskiri negandoms. Kas, jei rytojus Gruzijoje staiga taptų šviesus, nebebūtų karo pavojaus, mergaitėms nebereiktų vaidinti trapių gėlelių, o vyrams - per dieną malti šūdą?.. Kas bus, jei taip ir nutiks?

Kažkada apie tai galvojau sėdėdamas turkų kavinėje Berlyne. Jei nurengtum nuo bachūrų treningus, nuimtum cepūras, nuo mergaičių skruostų nuvalytum skaistalus, jei su šaknimis išrautum veidmainystę, kvailumą ir pasipūtimą - ar nesunaikintum pačio kultūros branduolio?