Veidai, istorijos, detalės

2010 m. vasario 24 d., trečiadienis

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Tokia štai diena

..vasario 23-oji..

Lygiai prieš 66-erius metus Stalinas padovanojo šimtams tūkstančių čečėnų ir ingušų dovaną - tautų tremtį. Šią dieną tūkstančiai nekaltų ir iki tol laisvų žmonių sovietų valdžios deportuoti į Vidurinę Aziją. Daugiausia - Kazachstaną. Šios tautos šiandien mini gedulo ir tremties dieną. Tuo tarpu Rusija šiandieną pompastiškai švenčia Vasario 23-ąją – Sovietinės kariuomenės dieną, neseniai pervadintą į Tėvynės gynėjų dieną.

Už ką ir kodėl Josifas Visarionovičius sugalvojo tremti vainachus - čečėnus ir ingušus - niekas jiems iki šiol taip ir nepaaiškino (lietuviams, bei kitoms tautoms, gavusioms kruviną šio tautų vado dovaną, taip pat niekas atsakyti kol kas nesiteikė). Ir atsiprašyti Rusija, be kita ko, nemato už ką.

- Valdžia tremia ir deportuoja kai jaučia esamą ar įsivazduojamą pavojų. Sovietų valdžia ne kartą ėmėsi šių priemonių prieš kaimynines tautas. Ji bijojo prarasti savo sienas. Ji bijojo laisvų žmonių. Ji bijojo asmenybių. Ji bijojo savarankiškumo..., - radijo laidoje „Echo Kavkaza“ dėstė vienas gruzinų tyrinėtojų.

Šiandien Ingušija ir Čečėnija išlieka vienais karščiausių ir neramiausių taškų visoje Rusijos federacijoje. Čia nuolat liejamas kraujas, sprogdinama, šaudoma. Čia nekvepia, ir jau seniai, ramybe. Gal prie to prisidėjo žiauri Stalino ranka? Galbūt ji į žmonių sąmonę ir pasąmonę įrašė neapykantą Rusijai?..

Kalnų tautos visada buvo ryžtingos ir nepalaužiamos. Tarp kalnų lengviau pasislėpti. Juos sunku įveikti. Todėl šios tautos iki šiol nepasiduoda ir augina savo vaikus kovotojais. Čia, Kaukaze, nepaprastai svarbus kraujo ryšys. Jie niekada neišduoda (tuo tarpu lietuvių miško broliams dažnai kapą kasė draugų silpnavališkumas, išdavystės ir saugumiečių klastos).

Nors jų, vainachų, nepriklausomybių kova senokai išsigimė ir tapo pernelyg pikta, kruvina ir savanaudiška, šiandien jie aprauda žuvusiuosius ir nukentėjusiuosius nuo raudonojo SSRS teroro. O Rusija švenčia Tėvynės gynėjų dieną. Visa tai vyksta vienoje šalyje. Ir tai tampa dar labiau pavojinga, nes vieniems gedint, o kitiems švenčiant, taika, vargu, ar jau pakeliui.

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Kindzi, prieskoniai ir citrina

..gyvenimo skonis..

ქინძი (kindzi) – tokia, išvaizda petražoles primenanti, gruziniška prieskoninė žolė. Jos dedama visur ir visada. Į bemaž kiekvieną patiekalą. Ragauji. Stiprus kažko prieskonis. Nesupranti. Iš pradžių tikrai nesupranti, kodėl tie patiekalai, bemaž visi, tokio keisto, neįprasto ir nelabai lietuvio gomuriui priimtino skonio. Ne kiekvienam jis patinka. Bet po savaitės pripranti ir pradedi suprasti, kodėl jis reikalingas.
- Taip kvepia Gruzija, - aiškina man Daali, mažosios Tikos auklė, - ši žolė labai naudinga sveikatai, be to, ji reikalinga skoniui. Maistas negali likti be skonio. Be jo nepajusi, kad gyveni.

Druska, pipirai, žolelės, česnakai, svogūnai, įvairiausios šaknelės ir žievelės – prieskoniai, be kurių nebūtų Gruzijos virtuvės. Duona čia gerokai sūresnė nei Lietuvoje ar kur kitur Europoje. Kai valgai makaronus su grybų padažu, chinkalius (didelius vietinius koldūnus), mėsą, troškinius, sriubas ir visa kitą, taip pat jauti prieskonių skonį. Čia jų niekas niekada ir niekur negaili.
- O kaip gi kitaip?, - stebisi Daali, - tai kam iš viso tada juos dėti, jei nejauti sūrumo, aštrumo ir kitokių būdingų skonių. Gyvenimas privalo turėti skonį! Kitaip, kam iš viso tada gyventi?

Vos atvykus į Zugdidį namų šeimininkė įpylė man juodos arbatos su citrina. Paprastos juodos arbatos su citrina. Tačiau jos skonis pritrenkė. Tokios juodos arbatos su citrina dar niekur nesu ragavusi. Kiekvienas jos gurkšnis tarsi puokštė spalvų, kvapų ir aromatų. Toks stiprus tikros, čia pat už lango augančios, citrinos skonis. Nei per rūgštu, nei per kartu. Labai aromatinga. Tikra. Visos kitos iki tol ragautos citrinos nuo šio puodelio arbatos man prarado skonį. Taip pat ir jausmai tampa aromatingi ir tikri, tik tada, kai leidi jiems nokti, nenuskini per anksti ir nelaistai dirbtinėmis trąšomis, kad augtų ir kvepėtų greičiau, pagalvoju aš...

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

სა­არ­სე­ბო პუ­რი

.. Duona kasdieninė..







Trečioji dukra

..naujoji šeima..

Zugdidyje gyvenu tikroje gruziniškoje šeimoje. Namų siela ir, kaip čia sakoma, židinio kūrėja bei saugotoja, yra 42-iejų itin žavi moteris Tiko. Dideliame jaukiame ir erdviame name ji gyvena dviese su trijų metų anūke. Taip pat Tiko arba kitaip vadinamą Tikūna.
Vyresnioji Tiko dukra Salomė, ištekėjusi vos 16-os, dabar sėkmingai studijuoja žurnalistiką valstybiniame Gruzijos universitete Tbilisyje. Be to, ji rašo kultūros bei laisvalaikio temomis į vieną įtakingiausių šalies dienraščių „Rezonansy“. Jaunesnioji Tiko dukra Ani kremta psichologijos mokslus taip pat viename iš sostinės universitetų. Tiko vyras Fredas – bankininkas, jis dirba už dviejų valandų kelio nuo Zugdidžio esančiame pajūrio mieste Batumyje. Namo, deja, grįžta tik savaitgaliais.
- Todėl  tu būsi mano trečioji dukra, - pasitikdama mane tepasakė besišypsanti Tiko.
Jau beveik savaitė, kai turiu naują šeimą. Tampu tikra jos dalimi, nes mažoji Tiko nesėda prie stalo be manęs. Ir iš žodžio „svečias“ jai jau tapau „mano Ligina“.
 Šeima Gruzijoje viso ko pamatas. Nieko svarbesnio už ją čia nebūna. Todėl visi dažniausiai gyvena greta. Kasdien Tiko namuose lankosi jos mama, brolis ir dukterėčia. Ateina pabūti kartu, kartu pažiūrėti serialą ar žinias, kartu pavakarieniauti. Jie gyvena kitoje gatvėje, už aukštų vandens bokštų ir akacijų alėjos. Gyvena visi kartu: močiutė, sūnus ir jo šeima, nes sūnus šioje šalyje lieka tėvų namuose, o moteris iškeliauja kitur.
-  Todėl mergaitę gimdai ne sau ir didelis liūdesys, kai šeimoje nėra sūnaus, - aiškina man vietos papročius mažosios Tikos auklė Daali. Kas dieną Daali man išverda skanios turkiškos kavos ir prašo pasėdėti greta, kad galėtų ką nors papasakoti, - labai svarbu perduoti kitiems tai ką moki ir žinai, kad visa tai išliktų. Aš tave pamokysiu ir papasakosiu tokių dalykų, kuriuos man perdavė mano mama ir močiutė, - mano gausybe klausimų ir domėjimusi vietos tradicijomis bei noru išmokti gruzinų kalbą susižavėjo Daali.  
Kas vakarą grįždama iš radijo „Atinati“, kuriame savanoriauju, pagriebiu kokį saldainį mažajai savo draugei ir skubu Namo. Kuriuose, žinau, manęs tikrai laukia.
... Po vakarienės moteriškoje draugijoje įsitaisome svetainėje priešais židinį. Daali atsisveikina ir skuba namo dabar jau pas savo šeimą. O mes liekame tryse: dvi Tikos ir aš.  

2010 m. vasario 20 d., šeštadienis

Mirtis sėdėjo šalia

..kelias į Zugdidį..

Vandens, vandens, paduok man vandens, atsiduso senis Eko. Šiam kokių 70-ties metų sulaukusiam senoliui liko vos kelios dienos gyventi. Atsisako dirbti jo širdis.
- Ji pavargo ir nusidėvėjo. Ir aš pavargau, - sako man iš Tbilisio į Zugdidį riedančiame mikroautobuse šalia sėdintis senis.
Jo vardas Eko. Jis sunkiai alsuoja. Kartkartėmis gruziniškai nusikeikia. Kitu metu burba po nosimi maldas.
- Būsi iš Pribaltikos (taip rusiškai žmonės vadina Baltijos valstybes), tiesa?, - klausia manęs senis ir, netikėtai man, apsipila ašaromis.
- Taip, iš Lietuvos, - išlemenu ir pasimetu, nes atrodo senis Eko tikrai nepavydėtinai.
- Ar turi meilę, - atsikrenkštęs ir įsistebeilijęs į mane klausia jis.
- Ne, neturiu, - dar labiau pasimetusi atsakau, o visas „maršrutkos“ ekipažas nustojęs klegėti taip pat ima spoksoti į mane.
- Ne, niekuomet nesakyk, kad neturi, to negali būti!!! – šiek tiek atgyja senis Eko, - sakyk, kad dar nesutikai jo, sakyk, ką nori, tik nesakyk, kad neturi meilės...
Kai Dievas sukūrė žmogų šis turėjo keturias rankas, keturias kojas, keturias akis, du skrandžius, dvi širdis, bet vieną sielą, pradėjo pasakojimą senis Eko. Kai žmogus nustojo klausęs Dievo ir stojo prieš jo valią, Aukščiausiasis supyko ir perkirto žmogų pusiau. Nuo tada žmogus turi dvi kojas, dvi rankas, dvi akis, vieną skrandį, vieną širdį ir pusę sielos. Vieną žmogų Dievas metė į vieną pusę, kitą žmogų – į kitą. Ir štai nuo tada žmonės turi ieškoti savo antrosios sielos pusės. Kad susijungtų meilėje. Nes tik tai svarbiausia, pasakojimą užgožė kosulys ir keiksmai. Stojo tyla.
- Kai aš buvau jaunas, Tbilisyje sutikau mergaitę iš Rygos. Pamilau ją ir ji mane. Atrodė, kad visame pasaulyje be mūsų dviejų nebėra žmonių. Draugavome. Gana ilgai. Norėjome tuoktis. Bet mano tėvai nenorėjo šviesiaplaukės marčios. O aš nedrįsau jiems prieštarauti. Pasakiau, kad važiuotų namo, į Rygą, ir ten tvarkytųsi savo gyvenimą, nes mums nieko neišeis. Išdaviau ją, - senis vėl pravirko. Kiek patylėjo ir tyliai tęsė toliau:
- Ji sukūrė šeimą Rygoje, turi vieną dukrą. Aš taip pat turiu šeimą čia. Bet taip niekada jos ir nepamiršau. Juk išdaviau ne tik ją, aš išdaviau ir savo sielą, nes ji ir buvo ta mano Dievo nukirstoji dalis... mes retkarčiais susirašinėjame laiškais. Paskutiniame ji rašė, kad jai labai skauda širdį ir ji jaučia, kad man blogai, - vis tyliau kalbėjo senis Eko.
„Kai tu mirsi, aš tai pajusiu ir pažadu, kad uždegsiu žvakę už tave... ir už save“, - paskutiniame laiške senoliui Eko rašė jo vienintelė gyvenimo mylimoji iš Rygos...
Daugiau senis nebekalbėjo, jo alsavimas vis sunkėjo, akys apsiblausė. Išlipo jis mažame miestelyje netoli Zugdidžio. Jį pasitiko ir nulydėjo sukriošęs šuva.

Vilnius – Ryga – Kijevas – Tbilisis – Zugdidis

Jau gerą pusmetį gruzinų oro bendrovė „Euroline“ žada atnaujinti tiesioginius skrydžius iš Tbilisio į Vilnių. Deja, kol kas tai lieka tik kas mėnesį atnaujinamais pažadais. Jų nelaukusi, praėjusią savaitę lietuviškas sniego pusnis iškeičiau į gruzinišką saulę bei gaivų pavasarį. Po beveik parą trūkusio skrydžio ir filmų žiūrėjimo oro uostuose pasiekiau sostinę Tbilisį. Iš – 10 laipsnių šalčio, į + 10 laipsnių šilumą. Kas gali būti šauniau sušalusiai lietuvei?.. Kiek paviešėjusi draugiškoje bei svetingoje Nino ir Iraklio šeimoje, sėdau į vadinamą čia „maršrutką“ ir išriedėjau į už 318 km į Vakarus nuo sostinės esantį Alytaus dydžio Zugdidį. Į šį miestą iš Lietuvos mane veda atsitiktinumų virtinė, vis ryškiau tampanti keliu... Visiškai sutemo, žmonės aplink klega daininga, jausminga ir kiek šerpetota kalba, o per kalnus raitosi oranžinių žibintų gyvatė...