Veidai, istorijos, detalės

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Kai lyja

.. apie karą..

Atmerkiu akis, o už lango lyja dideliais lašais. Slenku tingėdama ir dar beveik miegodama į svetainę, nes niekur šiandien nenoriu eiti iš namų. Ir neisiu, nusprendžiu. Prie kavos puodelių lentynos sutinku Tiko (namų, kuriuose gyvenu, šeimininkę).

- Aš taip pat šiandien tingiu ir niekur neisiu. Nenoriu, - sako ji man šypsodamasi, - pabūkime šiandien namie. Žinai, tada, kai prasidėjo karas iš dangaus lijo tokiais pat dideliais šiltais lašais. Atrodė, kad Dievas iš mūsų tyčiojasi, arba verkia.
Nebežinau.

Ir ji pradėjo pasakoti..

2008-ųjų rugpjūčio pradžia. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Abchazijoje daugėja kareivių ir rusiškos karinės technikos. Galvoju sau, nieko nuostabaus, nes ten dažnai įvairūs kariniai mokymai vyksta. Įsijungiu televizorių. Per visus kanalus sako tą patį – Zugdidžio gyventojai turi pasitraukti iš miesto. Pažiūrėjau pro langą, nes garsiai tarpusavyje barėsi kaimynų pora: „ Imam šitą! Ne, neimam! Aš tau sakau, mums prireiks. Ne, neprireiks, nes mes neilgam. Tu negali žinoti, kuriam laikui. Gal čia visai nebesugrįšime, nes nebebus jau kur“... Ir taip jie barėsi ir ginčijosi dusliais beveik bejausmiais balsais. Aš pradėjau įtikinėti vyrą, kad mes taip pat privalome bėgti. Jis atkirto, kad aš su vaikais važiuočiau, o jis pasiliksiąs su savo senukais tėvais, kurie tikrai niekur nebevažiuos iš savo namų.

Jau kurį laiką šalia lovos turėjau pasidėjusi vieną lagaminą, į kurį sudėjau dokumentus, diplomus, papuošalus, pinigus ir vaikiškus drabužėlius. Galvojau, kad jei jau teks bėgti, tai užteks pagriebti tik jį, nes kitkam nebebus laiko. Kai ateina karas, turi būti jam bent šiek tiek pasiruošęs.

Vyro tėvai įtikino jį trauktis iš miesto kartu su mumis. Bet vis kažko lūkuriavome. Vis tikėjomės, kad gal nereikės niekur bėgti ir karas iki mūsų neatslinks. Tačiau vieną naktį pradėjo drebėti namo grindys. Pašokome. Vyras išlėkė į lauką. Grįžo. Nieko aiškinti jam nebereikėjo. Čiupome vaikus ir išlėkėme į kiemą. Sėdome į automobilį ir pajudėjome Tbilisio link.

Paruošto lagamino aš taip ir nespėjau paimti...

Normaliu laiku ir greičiu važiuojant iš Zugdidžio į Tbilisį kelionė užtrunka apie 4 valandas. Šį kartą mes važiavome visą naktį ir dar daugiau. Paryčiais sustojome kažkokiame miestelyje. Pernakvojome, o vakarop važiavome toliau. Vidury kelio kažkaip tik prisiminiau, kad neužrakinau namų durų. Paklausiau vyro, ar jis užrakino. Jis papurtė galvą. Daugiau nebekalbėjome. Tokia bauginanti rimtis tvyrojo, kad net dabar prisiminus, šiurpu pasidaro. Važiavome įprastiniu keliu į Tbilisį. Pakelėse vis kažkas degė. Daugybė žmonių traukėsi tuo metu iš pasienio rajonų sostinės link. Visi bijojome, kad pasikartos 1992-1993 m. pilietinis karas*.
Pasiekę Tbilisį prisiglaudėme pas giminaičius. Mieste tvyrojo chaosas. Bankai nedirbo. Pinigų, net jų turėdamas sąskaitoje, pasiimti nebegalėjai. Daugelis parduotuvių užsidarė. Kitose kainos šoktelėjo keleriopai. Per televiziją vis rodė prezidentą ir tankus. Visi labai bijojome.

Baigėsi pinigai. Nebežinojau, ką daryti. Juk vaikas mažas ant rankų buvo, jai reikėjo valgio ir „pampersų“. Vieną vakarą man paskambino mano draugė Rusiko. Ji su šeima iš Zugdidžio bėgo ne į Tbilisį, bet į nedidelį kaimuką netoli mūsų miesto. Tad po savaitės, praėjus pavojui, ji sugrįžo į savo namus. Mes negalėjome to padaryti – visi keliai į sostinę ir iš jos buvo uždaryti. Ji paklausė, kaip laikomės. Papasakojau. Ji pasakė, kad dar turi porą šimtų dolerių ir kaip nors mums juos perduos. Ji mus išgelbėjo. Tai buvo 2008-ųjų rugpjūtis. Tuomet ir pražilau...

Po kelių savaičių prieglobsčio Tbilisyje, Tiko su šeima grįžo į savo namus Zugdidyje. Kaskart, kai lauke stipriai lyja ji vėl ir vėl išgyvena karą.

* Žlungant Tarybų Sąjungai 1990 m. Abchazijos valdžia paskelbė nepriklausomybę, šalį 1992-1993 m. užėmė Gruzija. 1993 m. pabaigoje Gruzijos pajėgos buvo išstumtos iš regiono, apie 250.000 gruzinų tapo pabėgėliais ir galiausiai buvo paskelbtos paliaubos (1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis). Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise.

7 komentarai:

Neringa G. rašė...

Kaip graziai tu rasai, tikras malonumas skaityti. Labai labai super.

Re. rašė...

Ačiū, Neringa :) smagu, kad skaitai ir, kad patinka.

Unknown rašė...

ar supranti, kiek laiko praradai redaguodama infoboksa???? Skaitosi kaip vandens čiurlenimas upeliuku. Nuostabu. Ir kas svarbiausia, jaučiasi širdis čia.

Unknown rašė...

lengvai skaitomas tekstas ir tikras jausmas, tarsi ir aš ten būčiau!tikiuosi nepritrūksi jėgų ir noro dalintis su kitais savo gyvenimu:)

Unknown rašė...

Labai puikiai matau tave ten. Ir tikiuosi, kad viskas klostosi taip, kaip isivaizdavai. Arba geriau.

Unknown rašė...

Pritariu čia visiems komentatoriams, kad nuostabiai rašai, ir nenustok. Nes kiek žinau saujelę blogo gerbėjų turi užtikrintai :)

Raimis

alma rašė...

Visi komentuoja kaip gražiai rašai, o mane sukrėtė turinys. Karas turėtų būti labai baisu...