Veidai, istorijos, detalės

2010 m. vasario 20 d., šeštadienis

Mirtis sėdėjo šalia

..kelias į Zugdidį..

Vandens, vandens, paduok man vandens, atsiduso senis Eko. Šiam kokių 70-ties metų sulaukusiam senoliui liko vos kelios dienos gyventi. Atsisako dirbti jo širdis.
- Ji pavargo ir nusidėvėjo. Ir aš pavargau, - sako man iš Tbilisio į Zugdidį riedančiame mikroautobuse šalia sėdintis senis.
Jo vardas Eko. Jis sunkiai alsuoja. Kartkartėmis gruziniškai nusikeikia. Kitu metu burba po nosimi maldas.
- Būsi iš Pribaltikos (taip rusiškai žmonės vadina Baltijos valstybes), tiesa?, - klausia manęs senis ir, netikėtai man, apsipila ašaromis.
- Taip, iš Lietuvos, - išlemenu ir pasimetu, nes atrodo senis Eko tikrai nepavydėtinai.
- Ar turi meilę, - atsikrenkštęs ir įsistebeilijęs į mane klausia jis.
- Ne, neturiu, - dar labiau pasimetusi atsakau, o visas „maršrutkos“ ekipažas nustojęs klegėti taip pat ima spoksoti į mane.
- Ne, niekuomet nesakyk, kad neturi, to negali būti!!! – šiek tiek atgyja senis Eko, - sakyk, kad dar nesutikai jo, sakyk, ką nori, tik nesakyk, kad neturi meilės...
Kai Dievas sukūrė žmogų šis turėjo keturias rankas, keturias kojas, keturias akis, du skrandžius, dvi širdis, bet vieną sielą, pradėjo pasakojimą senis Eko. Kai žmogus nustojo klausęs Dievo ir stojo prieš jo valią, Aukščiausiasis supyko ir perkirto žmogų pusiau. Nuo tada žmogus turi dvi kojas, dvi rankas, dvi akis, vieną skrandį, vieną širdį ir pusę sielos. Vieną žmogų Dievas metė į vieną pusę, kitą žmogų – į kitą. Ir štai nuo tada žmonės turi ieškoti savo antrosios sielos pusės. Kad susijungtų meilėje. Nes tik tai svarbiausia, pasakojimą užgožė kosulys ir keiksmai. Stojo tyla.
- Kai aš buvau jaunas, Tbilisyje sutikau mergaitę iš Rygos. Pamilau ją ir ji mane. Atrodė, kad visame pasaulyje be mūsų dviejų nebėra žmonių. Draugavome. Gana ilgai. Norėjome tuoktis. Bet mano tėvai nenorėjo šviesiaplaukės marčios. O aš nedrįsau jiems prieštarauti. Pasakiau, kad važiuotų namo, į Rygą, ir ten tvarkytųsi savo gyvenimą, nes mums nieko neišeis. Išdaviau ją, - senis vėl pravirko. Kiek patylėjo ir tyliai tęsė toliau:
- Ji sukūrė šeimą Rygoje, turi vieną dukrą. Aš taip pat turiu šeimą čia. Bet taip niekada jos ir nepamiršau. Juk išdaviau ne tik ją, aš išdaviau ir savo sielą, nes ji ir buvo ta mano Dievo nukirstoji dalis... mes retkarčiais susirašinėjame laiškais. Paskutiniame ji rašė, kad jai labai skauda širdį ir ji jaučia, kad man blogai, - vis tyliau kalbėjo senis Eko.
„Kai tu mirsi, aš tai pajusiu ir pažadu, kad uždegsiu žvakę už tave... ir už save“, - paskutiniame laiške senoliui Eko rašė jo vienintelė gyvenimo mylimoji iš Rygos...
Daugiau senis nebekalbėjo, jo alsavimas vis sunkėjo, akys apsiblausė. Išlipo jis mažame miestelyje netoli Zugdidžio. Jį pasitiko ir nulydėjo sukriošęs šuva.

8 komentarai:

Unknown rašė...

paprastai ir sukrečiančiai. geras. stipru. Linkėjimai iš Pribaltikos. Audrius (VZ)

JuJu rašė...

tu gera rašytoja. Keep going.

With love,
Ju.

Unknown rašė...

Labai skalsiai ir saikingai. Ačiū.

Neringa G. rašė...

oh kaip is filmo!

Edita Liubertaitė rašė...

ups :) atpažįstu jau kiek primiršta stiliuką :) smagu :)

nemiegosiu rašė...

Kaip liūdnai, kaip liūdnai..

Milda rašė...

Oi kaip susigraudinau...

Unknown rašė...

Labai gražu ir taip šiltai.